Skraidantis arklys

Senais laikais gyveno Persijoj galingas karalius. Jis labai mėgo visokius nepaprastus daiktus. Dažnai jis darydavo pasilinksminimus ir į juos kviesdavo nebūtų daiktų pramanytojus ne tik iš savo karalystės, bet ir iš svetimų kraštų. Tuos, kurie parodydavo ką keistesnio, jis gausiai apdovanodavo.

Vieną kartą, kai jau buvo susirinkusiems parodytos visos gudrybės, atsivedė prie karaliaus sosto atkeliavęs iš Indijos žmogutis dirbtinį arklį. Tas arklys turėjo užmautas kamanas ir uždėtą balną, atrodė visai kaip gyvas.

Rodydamas savo arklį, indas tarė karaliui:

—      Nors aš atvykau čionai taip vėlai, bet drįstu tvirtinti, kad jūsų didybė niekados neregėjai tokio nuostabaus daikto, kaip tas mano arkliukas.

—      Aš čia nematau nieko nuostabaus,— atsakė karalius,— tik jis turi didelį panašumą į tikrą arklį. Koks nagingas meistras padarys lygiai tokį arba dar geresnį.

—      Nuostabi jo ne išvaizda,—atsiliepė indas,—bet nauda, kurią galima turėti. Jei aš noriu pasiekti tolimiausią pasaulio vietą, tai jis mane ten nuneša per labai trumpą laiką. Bematant galėčiau parodyti tą jo ypatybę.

Karaliui teko per savo amžių matyti pasaulyje daug įdomių daiktų, bet tokio stebuklo lig šiol nebuvo regėjęs nei girdėjęs. Nieko neatidėliodamas, jis liepė indui parodyti, kaipgi skrenda oru jo arklys.

Indas įkėlė koją į kilpą ir užšoko ant arklio. Atsisėdęs į balną, klausė karaliaus, į kurią pusę jis lieps jam joti.

Per trejetą mylių nuo miesto buvo aukštas kalnas, matomas nuo karaliaus palociaus durų.

—      Ar tu matai tą kalną? — paklausė karalius, rodydamas jį.— Kelio čia nedaug, bet man užteks suprasti, ką tu sakai, iš to, kaip greitai sujodinėsi ten ir atgal. Bet žmogaus akis negali sekti tavęs taip toli, todėl man atnešk kaip ženklą, kad tu ten buvai, šakelę nuo palmės medžio, augančio to kalno viršūnėj.

Indas paspaudė mygtuką iš dešinės arklio kaklo pusės, arklys ta pačia akimirka pakilo nuo žemės ir nušvilpė kaip žaibas oru. Jis iškilo taip aukštai, kad geriausios akys nebegalėjo jo matyti.

Nepraėjo ketvirtis valandos, ir visi susirinkusieji pamatė indą grįžtant atgal su palmės šakele rankoj, bet prieš nusileidžiant jis dar apsuko oru tris ratus. Leidžiantis žemyn, minia baisiai šaukė ir plojo delnais. Jis nusileido žemėn lygiai į tą patį daiktą, iš kur buvo pakilęs, be mažiausio sutrenkimo. Nusileidęs nušoko nuo arklio, priėjo prie sosto ir padėjo palmės medžio šakelę prie karaliaus kojų.

Karaliui labai patiko tas arklys, ir jis galvojo, kad nebus didelio sunkumo jį įsigyti iš indo.

—     Sprendžiant iš arklio išvaizdos,— tarė karalius indui,— jis negali būti perdaug brangus, bet aš užmokėsiu, kiek tu reikalauji, jeigu man jį parduosi.

—     Aš nei kiek neabejoju,— atsakė indas,— kad jūsų didybė, pamatęs dabar jo greitumą, duosi teisingą atlyginimą už mano darbą. Aš taip pat numačiau, kad karalius užsigeisi turėti tokį arklį, o iš kitos pusės, norėdamas jūsų didybei padaryti malonumą, aš pasiryžęs atsisveikinti su juo. Bet aš noriu prašyti tokio daikto, be kurio neperleisiu savo arklio, o karalius gal nenorėsi duoti.

—     Aš sutinku,— tarė karalius,— tau duoti mainais kokį tik nori daiktą. Tu žinai, kad mano karalystė plati, turi daug didelių ir turtingų miestų; pasirink tą, kur tau labiau patinka, ir valdyk jį ligi savo amžiaus galo.

—     Labai žemai dėkui šviesiausiam karaliui už tą malonę ir parodytą man dosnumą,— atsiliepė indas.— Bet prašom nepykti už mano drąsą pasakyti, kad aš galėsiu atiduoti tą arklį, jei sutiksi išleisti už manęs savo dukterį.

Išgirdę indo reikalavimą, visi kiemiškiai prapliupo juokais, o karaliaus vyresnysis sūnus net labai pasipiktino. Tačiau pats karalius nebuvo priešingas leisti princesei tekėti už indo.

Bijodamas, kad karalius nesutiktų išklausyti indo noro, princas pasakė:

- Tikiuosi, jūsų didybė atleisi man už drąsumą priminti, kad nei kiek nesvyruodamas atmestum tą įžūlų indo reikalavimą.

- Mano sūnau,— tarė karalius,— man patinka, kad tu taip karštai rūpiniesi mūsų giminės garbe, bet tu pamiršti didelę to arklio naudą. Jei aš atmesiu jo reikalavimą, jis gali perleisti savo arklį kam kitam. Aš laikau tą arklį nuostabiausiu pasaulio daiktu, bet, prieš baigdamas derybas, norėčiau, kad tu geriau susipažintum su jo padarymu ir pasakytum geriau apgalvotą savo nuomonę dėl jo.

Girdėdamas karalių taip kalbant, indas jau manė, kad jis nebus priešingas paimti arklį už tą kainą. Tuo jis labai džiaugėsi, padėjo princui atsisėsti ant arklio ir pamokė, kaip pradėti joti.

Apžergęs arklį ir įsispyręs kojomis į balno kilpas, nelaukdamas daugiau pamokymų, jis paspaudė indo parodytą mygtuką ir išlėkė į orą kaip strėlė iš lanko. Nei karalius, nei kiti žmonės jo daugiau nebematė.

Taip staiga dingus iš akių princui ir arkliui, indas baisiai išsigando, puolė ant veido prieš karalių ir tarė:

—      Jūsų didybė matei, kad princas nelaukė daugiau pamokymų, kaip reikia valdyti mano arklį. Jis labai karščiavosi pasirodyti, ką jau moka, bet jis dar nežinojo, kaip tą arklį pasukti ir atgal grįžti. Todėl prašom, šviesiausias karaliau, nebausti manęs, jei kas negeras jam atsitiks.

Iš tos indo kalbos karalius suprato, kad jo sūnui gali atsitikti didelė nelaimė, ir paklausė, kodėl jis nesustabdė princo, pamatęs jį kylant aukštyn.

—      Jūsų didybė gerai matei pats kaip ir aš, kaip staigiai pakilo į orą arklys su princu,— atsakė indas.— Bematant jis buvo jau taip toli, jog nieko nebūtų girdėjęs, jei aš būčiau mėginęs šaukti. Jei ir būtų išgirdęs, būtų nemokėjęs atgręžti arklio atgal, nes jis nelaukė pasakant, kaip tai reikia padaryti. Bet aš turiu viltį, kad princas ras kitą mygtuką. Paspaudus tą mygtuką, arklys nustos kilęs aukštyn ir duosis pasukti į tą vietą, kur norės raitelis.

Karalius dar aiškiau suprato pavojų savo sūnui ir atsakė:

—      Aš abejoju, kad mano sūnus rastų kitą mygtuką ir mokėtų jį pavartoti. Antra vertus, arklys gali kristi kur ant uolos arba tykštelėti į jurą su princu.

—      Jūsų didybe,— atsiliepė indas,— tas arklys be jokios baimės gali nerti per giliausius vandenis ir nunešti raitelį sveiką į tą vietą, kur jis galvoja.

—      Jei mano sūnus negrįš sveikas,— tarė karalius,— tavo galva atsakys už jo gyvybę.

Taręs tuos žodžius, karalius liepė indą suimti ir įmesti į kalinį. Paskui užsidarė nuliūdęs savo palociuje.

Tuo tarpu princas kilo vis aukštyn, po valandos jis buvo jau taip aukštai, jog neberegėjo žemės. Tada jis pradėjo galvoti apie grįžimą, stipriau paspaudė mygtuką ir patraukė už pavadžių. Bet arklys vis kilo aukštyn su tuo pačiu greitumu, net pradėjo imti jį baimė. Jis visaip spaudė mygtuką ir tampė pavadžius, bet niekas nesidarė. Dabar jis labai gailėjosi gerai neišmokęs valdyti arklio prieš jojant. Jis suprato savo pavojų, bet nepametė proto. Jis atsidėjęs apgraibė arklio galvą ir kaklą ir rado prie dešinės ausies kitą, mažesnį, mygtuką. Jis paspaudė tą mygtuką ir su džiaugsmu pastebėjo, kad arklys pradėjo leistis žemyn, tik ne taip smarkiai.

Kai jis prisiartino prie žemės, jau buvo ėmę temti. Netrukus visai sutemo, jis nebežinojo, kur sukti arklį, padėjo pavadžius ant jo kaklo ir kantriai laukė, kur jam teks nusileisti. Jis tik bijojo, kad nenusileistų į dykumą, upę arba jūrą.

Pagaliau vidunakty arklys atsistojo ant kieto daikto, ir princas nušoko nuo balno. Jis buvo alkanas, nes nuo pat ryto nieko nebuvo kandęs. Pirmutinis dalykas buvo išsiaiškinti, kur jis atsidūrė, ir pasirodė, kad jis patekęs ant vienų namų stogo. Pasigraibęs aplink toliau, jis aptiko laiptus, einančius žemyn.

Niekas kitas nebūtų drįsęs leistis tais tamsiais laiptais, bet jis buvo priverstas išmėginti tą kelią. Jis sau galvojo: „Aš niekam nemanau ką piktą daryti, o jei kas ir patiktų mane, matys, kad aš einu be ginklo rankoj." Taip pagalvojęs, jis atsargiai pradėjo leistis žemyn, o kur jau baigėsi laiptai, rado duris, einančias į didelę apšviestą salę.

Jis sustojo prie durų ir pasiklausė. Išgirdo tik kietai miegančių žmonių knarkimą. Įėjęs į vidų, pamatė, kad tai knarkė užmigę sargybiniai, jie turėjo nuogus kardus prie šonų. Iš to princas spėjo, kad čia yra kokios karalienės ar princesės sargybos kambarys. Pasirodė, kad jie saugojo vieną princesę.

Dulksnojanti pro atviras duris silpna šviesa rodė, kad gretimam kambary buvo princesė. Pirštų galais praėjo princas pro atmetusią smakrus sargybą. Princesė miegojo ant sofos, jos tarnaitės gulėjo ant grindų.

Princesė buvo graži ir labai patiko princui. Jis atsargiai pabudino ją iš miego, ji atmerkė akis, bet neišsigando. Pamačiusi princą, ji tik paklausė, kaip čia jis atsiradęs. Nusilenkęs lig žemės, tas atsakė:

- Maloninga princese, aš čia atsiradau negirdėtu pasauly keliu. Aš esu Persijos karaliaus sūnus ir vakar rytą buvau savo tėvo namuose, dabar esu svetimam krašte ir galiu netekti galvos, jeigu jūsų malonė pasigailėjusi neapginsi manęs.

Ji buvo Bengalijos karaliaus vyresnė duktė, jai tėvas buvo pastatęs palocių netoli nuo miesto, kad galėtų būti arčiau gamtos ir džiaugtis jos gražybėmis. Išgirdusi princo žodžius, ji prabilo:

—    Princai, jūs esate ne laukinių žmonių krašte. Bengalija yra ne mažiau vaišinga už Persijos karalystę.

Neduodama jam atsakyti, princesė toliau kalbėjo:

—- Nors aš norėčiau žinoti, kokiu stebuklu jūs galėjote per tokį trumpą laiką atvykti iš Persijos ir kokiu būdu patekote į šį palocių, bet aš atidedu išklausyti tą istoriją vėliau, o dabar liepsiu mano tarnaitėms, parūpinti ką užkąsti.

Princesės tarnaitės paėmė vaško žvakes, nuvedė svečią į puikų kambarį ir atnešė visokių valgių. Kai jis pavalgė, jos nukraustė stalą ir išėjo. Princas buvo pavargęs ir tuojau atsigulė ilsėtis.

Princo mandagumas ir išmintis taip patiko princesei, jog ji negalėjo užmigti. Kai tarnaitės vėl sugrįžo į jos kambarį, ji klausė jų, ar jos viskuo aprūpino princą ir ką mano apie jį. Tarnaitės atsakė:

—     Mes nežinom, ką princesė galvoji apie jį, bet mes manom, kad princesė būtum laiminga, jei karalius leistų tekėti už tokio malonaus princo. Visoj Bengalijoj nerasi jam lygaus.

Tas jo gyrimas princesei didžiai tiko, bet ji liepė joms tokių niekų nekalbėti.

Kitą dieną princesė pasipuošė ir nusiuntė tarnaitę pasiteirauti, ar svečias jau atsikėlė ir ar galėtų jį aplankyti.

Princas iš kelionės buvo jau atsilsėjęs ir, tarnaitės pasveikintas, atsakė:

—     Aš mielai taikausi prie visų princesės pageidavimų.

Supratusi, kad princas jos laukia, ji tuojau nuėjo. Nuėjusi palinkėjo jam labos dienos ir tarė:

—     Nekantraudama išgirsti, kaip čia jūs patekot, aš atėjau į šį kambarį, kad niekas netrukdytų išklausyti visos tos istorijos.

Princas pradžioj papasakojo apie jo tėvo mėgimą visokius nepaprastus daiktus. Paskui iš eilės apsakė apie skraidantį arklį. Princesė pripažino, kad tas arklys yra tikrai nuostabiausias daiktas pasaulyje.

Du ištisus mėnesius princas viešėjo pas princesę, lankydamas įvairius jos daromus pasilinksminimus jo garbei. Paskui paprašė jis leidimo grįžti pas tėvą, sakydamas:

- Kad jūs neabejotumėt, kad tai tikra tiesa, ką aš sakau, gal nepaniekintumėt mano kvietimo keliauti kartu su manim aplankyti mano tėvo.

Princesė be ilgų atsikalbinėjimų davė savo sutikimą. Jos vienintelė buvo baimė, kad princas kartais nemokės valdyti arklio ir dėl to gali atsitikti kokia nelaimė. Bet princas ją greit nuramino, sakydamas, kad iš tos pusės jokio pavojaus nėra, kad po visų bandymų jis išmokęs jodinėti tuo arkliu ne prasčiau už patį indą.

Kitą rytą auštant jie užlipo ant palociaus stogo. Princas atsuko arklį į persijos šalį ir pastatė taip, kad princesei buvo lengva užlipti ant jo ir atsisėsti ant balno iš užpakalio. Atsisėdusi patogiai, ji apkabino rankomis princo liemenį, tas paspaudė mygtuką, ir arklys pakilo į orą su jam paprastu greitumu. Po dviejų valandų jų akys išvydo Persijos sostinę.

Princas nesileido į tą patį daiktą, iš kurio buvo andai pakilęs, bet pasuko prie palociaus, buvusio nelabai toli nuo miesto. Jis nuvedė princesę į gražų kambarį ir prašė jos truputį čia palaukti, kol jis nueis ir praneš tėvui apie jų atvykimą. Palociaus viršininkei įsakė aprūpinti princesę viskuo, kas jai bus reikalinga.

Kai jis ėjo gatvėmis, žmonės tuojau jį pažino ir džiaugsmingai sveikino. Tėvą jis rado sėdint taryboj ir svarstant krašto reikalus. Apkabinęs sūnų su džiaugsmo ašaromis akyse, pirmiausia jis paklausė, kas nutiko su tuo indo arkliu.

Tas klausimas davė princui progą išpasakoti tėvui, koks jam buvęs pavojus, iškilus į neapsakytas oro aukštybes, ir kaip su dideliu vargu nusileidęs ant Bengalijos princesės palociaus stogo. Jis papasakojo, kaip jis ten maloniai buvęs priglaustas, kaip jis sutaręs princesę vesti ir prikalbėjęs ją vykti kartu į Persiją. Savo pasakojimą baigė šiais žodžiais:

— Viešpatie, aš esu pažadėjęs, kad jūs duosit savo sutikimą vesti, ir todėl atvežiau ją ant indo arklio į palocių, kur jūsų didybė dažnai būnat. Aš ją palikau ten, iki grįšiu, ir užtikrinau, kad mano pažadas nenueis niekais.

Po tų žodžių princas puolė ant veido prieš karalių, maldaudamas jo sutikimo, o tėvas pakėlė jį, vėl apkabino ir tarė:

—    Sūnau mano, aš ne tik duodu savo sutikimą tau vesti princesę, bet pats tuojau vykstu jos pasveikinti ir iškelsiu jums vestuves šiandien pat.

Karalius liepė savo kiemui rengti vestuves ir įsakė paleisti iš kalinio indą. Atvestam indui karalius tarė:

—    Tu turėjai atsakyti savo galva, jei būtų žuvęs mano sūnus, bet padėkok dangui, jis vėl atsirado gyvas. Dabar imkis savo arklį ir keliauk sveikas, tik daugiau nesirodyk man į akis!

Indas nuo tų, kur jį vedė iš kalinio, jau buvo girdėjęs, kad princas grįžęs ir atsivežęs su savim ant jo arklio princesę, ir sužinojęs vietą, kur jis ją palikęs.

Tik išėjęs iš karaliaus namų, jis nujojo tiesiai į tą palocių ir pasakė viršininkei, kad jis atvykęs nuo karaliaus ir nuo princo su įsakymu nugabenti Bengalijos princesę į miestą.

Viršininkė pažino indą ir žinojo, kad jis buvo karaliaus uždarytas į kalinį, todėl patikėjo, ką jis sakė, nes dabar buvo laisvas. Ji nuvedė jį pas princesę, o ta, išgirdus, kad siųstas princo, be žodžio sutiko keliauti su juo.

Indas apsidžiaugė, kad ji patikėjo, apžergė savo arklį, princesę pasisodino užpakaly, paspaudė mygtuką ir bematant pakilo aukštyn.

Tuo metu karalius su savo palydovais keliavo į palocių, kur buvo palikta princesė, o princas jojo priešais, kad galėtų kiek anksčiau pranešti jai apie tėvo atvykimą. Indas, keršydamas už savo kalinimą, perskrido žemai per jų galvas su pagrobta nuotaka.

Pamatęs jį, karalius sustojo. Jo apmaudas buvo tuo didesnis, kad negalėjo nubausti kaltininko.

Indas maža paisė to apmaudo ir ramiai skrido tolyn. Karaliui nieko nebeliko daugiau daryti, tik grįžti namo.

Bet koks buvo princo sielvartas, matant indą nešantis jo mylimą princesę! Jis jautėsi kaip perkūno nutrenktas. Nebesimanydamas, ką toliau veikti, jis nujojo į palocių, kur buvo palikęs princesę.

Ten jis apsivilko dervišo drabužiais, pasiėmė dėžutę su brangiaisiais akmenimis, kuriuos buvo norėjęs dovanoti princesei, ir išvyko iš palociaus. Jis nežinojo, kuriuo keliu eiti, tik pasiryžo tol negrįžti, kol neras princesės ir atgal parsiveš.

Tuo tarpu indas lig vakaro prijojo mišką netoli nuo Kašmiro karalystės sostinės. Būdamas pats alkanas ir galvodamas, kad ir princesė bus išalkusi jis nusileido vienoj to miško aikštėj ir paliko princesę prie mažo upelio su skaidriu vandeniu ir apžėlusiais minkšta žole krantais, pasišalinus indui atnešti maisto, princesė galvojo tuojau bėgti nuo to niekšo, bet ilgai nevalgiusi ji buvo labai silpna, ir turėjo likti toj pačioj miško aikštėj.

Būdama išbadėjusi, nuo atnešto maisto ji neatsisakė ir valgė kartu su juo. Valgant netikėtai juos užjojo pulkas raitelių, ir ji tuojau paprašė pagelbos. Pasirodė, kad čia grįžo iš medžioklės Kašmiro karalius su savo palydovais.

Nežinodama, kas iš jų vyresnis, princesė kreipėsi į gražiausią raitelį ir pataikė karalių. Ji tarė jam:

—     Viešpatie, kas jūs būtumėt man dangaus atsiųsti, pasigailėkite manęs nelaimingos ir išvaduokite iš to nedoro indo. Jis mane klastingai pagrobė iš Persijos ir atnešė čionai su savo skraidančiu arkliu.

Karaliui užteko tų žodžių suprasti, kad ji sako tiesą. Pasipiktinęs tokiu bjauriu darbu, karalius liepė savo palydovams suimti indą ir nukirsti jam galvą.

Išvaduota iš indo nagų, princesė pateko į kitą pavojų. Karalius pasodino ją ant gražaus žirgo ir parsigabeno į savo palocių, kur jai pavedė puikiausiai įrengtą kambarį šalia savo kambario ir davė kelias verges jai tarnauti. Palikdamas ją vieną, jis tarė jai:

—     Žinodamas, kad princesė esi išvargus, aš atsisveikinu lig rytojaus dienos. Kai pasilsėsi, tada apsakysi savo nepaprastus nutikimus.

Princesė labai džiaugėsi savo išvadavimu. Ji tikėjosi, kad Kašmiro karalius, išgirdęs jos istoriją, parsiųs ją vėl į Persiją, Bet ji labai apsiriko, nes Kašmiro karalius nusprendė kitą dieną daryti su ja vestuves. Kitos dienos rytą būgnų ir trimitų garsais paskelbė visam miestui vestuvių iškilmes su visokiais pasilinksminimais.

Tas triukšmas išbudino princesę iš miego. Atėjęs karalius paklausė jos sveikatos ir pranešė, kad tos iškilmės daromos jų vestuvių garbei. Išgirdusi tą žinią, princesė iš išgąsčio apalpo.

Vergės tuoj puolė jos gelbėti, ir karalius viską darė, norėdamas ją atgaivinti. Kai ji atsigavo, apsimetė beprote: tuo ji tikėjosi išsigelbėti, kad nereikėtų laužyti duoto princui prižado.

Matydamas princesę sunkiai sergant, karalius pavedė ją slaugyti vergėms. Jis dažnai klausėsi apie jos sveikatą, bet gaudavo atsakymą, kad ji ne tik ne gerėja, bet vis prastėja. Kai ateidavo naktis, ji sirgdavo labiau kaip dieną.

Princesė kalbėjo visokius daiktus be nuomonės tuojau susirgus ir kitas dienas. Karalius siuntė visus savo kiemo gydytojus ir liepė rūpintis kaip nors ją pakelti iš ligos.

Princesė labai bijojo, kad gydytojai neimtų tikrinti jos pulso, tada jie suprastų, kad ji sveika ir jos liga apsimesta. Pamačiusi gydytojus, ji pradėdavo baisiai daužytis, ir rodėsi, kad ji išdraskys jiems akis, todėl nei vienas nedrįso prie jos artintis.

Kai savo namų gydytojai nieko negalėjo padaryti, karalius pašaukė geriausius miesto gydytojus, bet tiems ne geriau pasiklojo. Paskui iškvietė garsiausius visos karalystės gydytojus, bet iš tų nebuvo daugiau naudos. Galop išsiuntė šauklius į svetimus kraštus ir pažadėjo didžiausią dovaną kiekvienam, kas išgydys princesę.

Daugybė visokių daktarų mėgino ją gydyti, bet nei vienas negalėjo pagydyti, nes pasveikimas priderėjo ne nuo jų mokėjimo, bet nuo pačios princesės noro.

Tuo tarpu princas, apsivilkęs dervišu, keliavo per visokius kraštus, nežinodamas, kur jo kelias nuves. Kur atėjęs, kiekvienoj vietoj klausinėjo, ar kas nežino ką apie princesę, kol galų gale išgirdo žmones kalbant apie Bengalijos princesę, išėjusią iš galvos tą pačią dieną, kada turėjo būti jos vestuvės su Kašmiro karalium. Išgirdęs tą kalbą, jis tuojau pasuko į Kašmiro karalystę. Atvykęs į sostinę, jis apsistojo viename viešbuty, kur vėl išgirdo istoriją apie princesę ir apie nelaimingą indo galą. Princas tuojau suprato, kad čia bus taip ilgai ieškoma jo nuotaka.

Viską smulkiai išklausinėjęs, princas persivilko daktaro drabužiais ir nuėjo į karaliaus namus. Sutikęs karaliaus kiemo viršininką, jis pasigyrė esantis daktaras, atvykęs iš tolimo krašto, turintis gerų vaistų nuo visokių ligų, ir galėtų pagydyti princesę, nors jokiam daktarui lig šiol nepasisekė.

Buvo jau daug laiko, kaip nesirodė joks daktaras, ir karalius nustojo vilties kada pamatyti princesę sveiką. Gavęs žinią, tuojau liepė viršininkui atvesti tą daktarą.

Princas atėjo pas karalių apsivilkęs daktaru. Karalius jam pasakė, kad princesė negalinti pakęsti jokio gydytojo, tuoj pradedanti draskytis, todėl jis nuvedė jį į vieną gretimą kambarį, iš kurio pro langelį jis galėtų matyti ligonį, pats tuo laiku jos neregimas.

Iš ten princas žiūrėjo su ašaromis akyse į savo mylimą princesę ir žinojo, kad jos liga tiktai apsimesta. Pažiūrėjęs pasakė karaliui, kad jis apsiima princesę pagydyti, tik turėtų su ja pačia pakalbėti, ir ji paklausysianti jo patarimų.

Karalius liepė atidaryti duris ir leisti princui įeiti pas ją. Ta palaikė jį gydytoju ir pradėjo lyg pamišusi daužytis. Jis prisiartinęs pakuždėjo jai:

— Brangioji, nebijok manęs, aš ne gydytojas, bet Persijos princas, aš atėjau tavęs išvaduoti.

Princesė tuojau iš balso jį pažino, ir jos veidas pragiedrėjo. Kartu jos nustebimas užkando jai žadą ir davė princui laiko papasakoti jai, kaip sopėjo jam širdis, pamačius indą nusinešant ją, kaip jis prisiekė tol negrįžti namo, kol neras jos, ir galop apie tai, kaip jis išgirdo ir atrado ją čia, Kašmiro karaliaus rūmuose.

Pagaliau prakalbėjo princesė ir apsakė, kaip ji buvo išgelbėta nuo indo grįžtančio iš medžioklės karaliaus, kaip tas karalius norėjo ją vesti tą pačią dieną nei nesiklausęs jos sutikimo, kaip ji buvo pasivertusi beprote ir tuo būdu atsigynusi nuo karaliaus.

Toliau princas paklausė jos, ar ji kartais nežino, kur pasidėjo indo arklys po jo žuvimo. Ji atsakė, kad nieko apie tai negirdėjusi, bet mananti, kad jis bus karaliaus žinioj.

Princas apsidžiaugė, sužinojęs, kur yra arklys. Jis manė kaip nors išgauti jį iš karaliaus ir, sėdus abiem kartu su princese, parlėkti į Persiją. Apsvarstę pabėgimo būdą, jie sutarė, kad kitą dieną princesė maloniai priims karalių pas save, bet nieko nekalbės su juo.

Karalius labai džiaugėsi, kada princas pranešė jam apie gerus pradėto gydymo vaisius. Kitą dieną priimtas princesės su ypatinga malone, jis palaikė princą didžiausiu gydytoju pasauly ir visai tikėjo, kad jis grąžins jai sveikatą.

Kalbėdamas su karalium, princas paklausė jo, kaip princesė atkeliavo į Kašmiro karalystę iš taip tolo.

Nenuvokdamas to klausimo tikslo, karalius atvirai papasakojo jos atkeliavimo su arkliu istoriją, jau girdėtą princo iš jos pačios lūpų. Savo pasakojimą karalius baigė šiais žodžiais:

—      Aš tą arklį laikau pas save su kitomis brangiomis retenybėmis, tik nemoku juo naudotis. Bijau, kad nebūtų kartais jis pakerėtas.

— Jūsų didybės kalba,— atsakė princas,— rodo man tikrą būdą pagydyti princesę. Jei ji buvo atnešta čionai ant pakerėto arklio, tai ji pati gavo kerų, todėl dabar reikia tuos kerus vėl išvaryti į arklį. Jei jūsų didybė nori pamatyti labiausiai nepaprastą daiktą, tai prašom liepti atgabenti tą arklį prieš palociaus duris, o visą kitą aš pats atliksiu. Aš prižadu per trumpą valandėlę padaryti Bengalijos princesę sveikų sveikiausią.

Kitą dieną nuo pat anksto pakerėtasis arklys jau buvo pastatytas prieš karaliaus rūmus. Po visą miestą pasklido žinia, kad čia bus rodomas nuostabiausias daiktas, ir minios žmonių suplaukė žiūrėti to stebuklo.

Kašmiro karalius su visais savo ministrais susėdo ant tam tyčia pataisytos estrados. Būrys kiemo damų iškilmingai atlydėjo princesę ir užkėlė ant arklio. Kai ji atsisėdo ant balno ir įsitvėrė už pavadžio princas apdėjo arklį skardomis su žarijomis. Tada jis užbėrė kvepiančių žolių ant žarijų ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tris kartus apibėgo aplink arklį, kalbėdamas kažkokius žodžius. Nuo žarijų tuo metu pakilo debesys tirštų dūmų, per juos nebuvo matyti nei princesės, nei arklio.

Nieko nelaukdamas, princas užšoko ant arklio iš užpakalio princesei ir paspaudė mygtuką. Pakilus arkliui į orą, jis sušuko:

— Kašmiro karaliau, jeigu nori vesti princesę, pirma gauk jos sutikimą!

Princas su princese tą pačią dieną laimingai atvyko į Persijos sostinę ir nusileido prie karaliaus namų. Tėvas neatidėliojo ilgai vestuvių, tuoj išleido pasiuntinį pas Bengalijos karalių su prašymu duoti sutikimą princesei tekėti už jo sūnaus. Bengalijos karalius tai palaikė garbe ir mielai sutiko. Paskui buvo atšoktos linksmos vestuvės.

4602 žodžiai (Skaitysite 26 min.)
  10 - 17 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU