Snaigė kuri nesutirpo

Iš dangaus, lėtai supdamasi, leidosi Snaigė. Jau buvo pavasaris, iš žemės baigė išeiti pašalas, ir snigo bene paskutinį kartą. Snaigės krito iš reto, buvo didelės ir gražios, o toji, apie kurią pasakoju, buvo pati didžiausia ir gražiausia.

— O,— sukuždėjo ji, pažvelgusi apačion,— kokia plati ir įdomi žemė!.. Debesyje buvo taip nyku... Bet kas gi čia darosi? — nustebo Snaigė.

Ji pamatė, kad jos baltosios seserys, vos prisilietusios prie žemės, bematant sutirpsta ir išnyksta — tarsi jų nė nebuvo.

Tik toje vietoje, kur jos ištirpdavo, dar kiek patamsuodavo šlapia dėmelė, tačiau ir ji veikiai išdžiūdavo.

- Tai... tai ir man lemta ištirpti? —

nustebo Snaigė.— Tai ir man lemta pranykti?.. Bet aš nenoriu, nenoriu, nenoriu pranykti, aš noriu pagyventi šioje gražioje žemėje, kurią tik dabar pamačiau!.. Už ką man likimas toksai žiaurus?

Aimanuodama ir grąžydama baltas rankeles, Snaigė nenumaldomai artėjo prie žemės. O iš aukštai j Snaigę žvelgė Debesis, kuris ją pagimdė, ir susirūpinęs klausėsi jos gailaus verksmo.

—       Na gerai,— tarė Debesis, kai Snaigė jau kone lietė žemę.— Tebūnie taip, kaip tu nori. Neištirpsi ir nepranyksi, liksi tokia pat balta ir graži, kokia esi... Tik šiukštu,— perspėjo jis Snaigę,— daugiau nebeverk!

—      Daugiau nebeišliesiu nė vienos ašaros,— pažadėjo jam džiaugsmu nušvitusi Snaigė.

Ji prisilietė prie juodos pavasarinės žemės ir — o stebuklas! — neištirpo. Balta ir daili, atsistojo ant savo ilgų kojyčių, apsidairė, skambiai nusijuokė ir, kaukšėdama ledo batukais, guviai nudūmė pievomis tolyn.

Tuo tarpu Debesis nuskrido j rytus, liovėsi snigę, dangus prasiblaivė ir skaisčiai sutvisko saulė. Snaigių neliko nė padujų. Visur stybo švari pavasarinė žolė, spindėjo auksinės pienių galvelės, šiureno jaunos smilgos. O j pievą atėjo karvė. Kiaurą žiemą pratūnojusi tvarte, ji veržte veržėsi lauk ir, artėdama j pievą, būbavo iš džiaugsmo. Staiga ji išvydo Snaigę.

—        Ką aš matau! — išplėtė karvė dideles akis.— Snaigė!.. Ir kodėl ji ne- tirpsta?

Snaigė šelmiškai nusikvatojo, nors jai buvo mažumėlę baugu: juk dar niekad

nebuvo mačiusi karvės.

—        Mhm...— sumykė karvė.— Jei snaigė netirpsta, vadinasi, lauke tikras speigas, o jei lauke tikras speigas, tai aš galiu gauti slogą! — Tai tarusi, karvė apsigręžė ir nudūmė atgal j tamsų tvartą.

Snaigė pašaipiai nusijuokė iš baugščios karvės ir patraukė toliau. Netrukus

ji priėjo plentą. Daug dienų ir naktų ji tipeno tolyn palei plentą, bet jam kaip nebuvo galo, taip nebuvo. Tada Snaigė įsi- kibo j pravažiuojančio motociklo sparną ir šitaip atkeliavo j miestą.

Miesto skveruose ją pasitiko žydinčios gėlės, sulapoję medžiai. Žmonės vaikščiojo be apsiaustų, vienplaukiai, o vaikai laižė ledus vaflių taurelėse. Ilgai klajojusi gatvėmis, Snaigė atkako j didelę aikštę. Čia vežimukuose miegojo kūdikiai, minė triratukų pedalus berniūkščiai, o balandžiai ramiai lesė pabertus trupinius... Snaigei viskas buvo neregėtai įdomu — tik spėk dairytis! „Kokia laimė, kad Debesis išgirdo mano raudą ir leido man nesutirptil — džiūgavo Snaigė.— Tik pamanyk, kokių įdomybių ir grožybių būčiau nepamačius!"

—      Snaigė! — sušuko vienas balandis.— Broliukai, ateikite pasižiūrėti!

—     Neištirpusi snaigė! — stebėjosi at- gužėję kiti balandžiai.— O kokia graži!

Paskui balandžius atbėgo vaikai. Jie net pritūpė iš nustebimo.

—      Gal ji plastmasinė? — kalbėjo jie.— O gal stiklinė?.. Ne, ne, nei stiklinė, nei plastmasinė, ji tikrų tikriausia!.. Va va, tuojau ištirps...

Snaigė gudriai šyptelėjo ir pakreipė galvelę. Jai patiko, kad visi ja stebisi, domisi, gėrisi, seka kiekvieną jos žingsnį. Ji pabėgėjo j rato vidurį, linksmai treptelėjo kojele, ištiesė liaunas rankeles ir pasileido šokti sūkuringą vėtros šokį — net žemės nesiekė. Lyg balta gulbelė, lyg mažutė balerina, ji siautė ir strikčiojo po plačią aikštę, o balandžiai, vaikai ir visi kiti praeiviai vijosi ją, negalėjo atsigrožėti ir garsiai aikčiojo:

—      Tai grožis!.. Tai puikumas!.. Tikras gamtos stebuklas!..

* Bet pamažu aikštę apgaubė vakaro tamsa, ir visi, kas gyvas išsiskirstė sau. Balandžiai sutūpė po stogais, ir visoje aikštėje Snaigė liko vienui viena. Ji taip pavargo, kad girdėjo, kaip trankiai daužosi jos maža balta širdelė. Kas kas, o ji lablausiai nusipelnė poilsio... Kurgi čia susiradus prieglobstį nakčiai? Netoliese raudonavo tulpių lysvė, ir, ilgai negalvojusi, Snaigė įšoko į didžiausio žiedo taurę. Čia buvo jauku, patogu, minkšta, ir Snaigė palaimingai išsitiesė.

—     Ak,— krūptelėjo tulpė.— Kokia tu šalta!.. Aš visa drebu!

—      Tik pailsėsiu ir vėl iššoksiu lauk,— pažadėjo Snaigė.

—      Na jau ne! — ryžtingai pasipurtė tulpė.— Nieku gyvu neišturėsiu! Sušaldysi mano piesteles, ir galas!.. Eik iš čia kuo greičiau!

Ir ji taip krestelėjo savo taurę, kad Snaigė norom nenorom turėjo išsiropšti lauk ir ieškotis prieglobsčio kitur.

Ji prigulė ant ilgo žolės lapo.

—      Kas gi čia dabar?! — piestu stojos folė.— Aš dar tebeįšilusi nuo saulės, o staiga toks ledinis šaltis! Kaip mat pagel- siu ir nuvysiu... Eik šalin!

Snaigė baugščiai nusliuogė nuo žolės ir, svyruodama iš nuovargio, nukiūtino miesto gatvėmis. Visur tvyrojo naktis, visur buvo tuščia ir nyku, tik viskam abejingi gatvės žibintai skleidė melsvą, negyvą šviesą...

Staiga Snaigė pakreipė galvutę: pro vieną langą sklido kūdikio verksmas. Prisiartinusi prie lango, Snaigė lengvai užšoko viršun ir pro plyšelį įlindo į vidų.

Lovoje sėdėjo berniukas ir verkdamas dairėsi po kambarį. Namie, matyt, visi kietai miegojo ir jo negirdėjo. Snaigei pagailo mažylio. Ji užšoko ant apkloto ir ėmė vartytis kūlio. Taip vikriai raičiojosi, kad vaikui bežiūrint išdžiūvo ašaros, ir jis prajuko.

—      Lia lia lia,— čiauškėjo berniukas, tiesdamas į Snaigę šiltą rausvą delną. Snaigė užšoko ant jo, ir berniukas glaudė Snaigę prie skruostų, mėtė it sviedinuką, net lyžtelėjo liežuvio galu ir galop atsižaidęs užmigo. Nuvargusi Snaigė taip pat užsnūdo, prisiglaudusi berniukui prie krūtinės, džiaugdamasi, kad pagaliau susirado prieglobstį.

Ją išbudino kosulys. Vaikas kosėjo garsiai ir ilgai, kol atsidarė kambario durys ir įėjo mama. Ji pridėjo delną vaikui prie kaktos.

—      Kokia karšta kakta! — susirūpino mama ir, 'atsinešusi termometrą, pamatavo berniukui temperatūrą. Gyvsidabrio stulpelis rodė keturiasdešimt laipsnių!

Mama puolė prie telefono ir iškvietė greitąją pagalbą. Netrukus į kambarį įžengė gydytojas.

—      Plaučių uždegimas,— tarė jis, apžiūrėjęs berniuką.

—      Nesuprantu, kur jis galėjo peršalti,— kraipė galvą priblokšta mama.— Kambaryje šilta, nepučia, ir paguldžiau jį sveiką sveikutėlį...

—      Teks vežti j ligoninę, jo būklė gana pavojinga,— nusprendė gydytojas.

Vaiką paguldė ant neštuvų ir išnešė j greitosios pagalbos mašiną. Lovelė liko tuščia. Snaigė išlindo iš po apkloto ir iššoko pro lango plyšį lauk. Jai skaudėjo širdį dėl berniuko, kurį nenorėdama susargdino...

—     Kodėl,— klausė save Snaigė,— aš visada visiems atnešu tik skausmą ir nelaimes? Kodėl?..

Priėjo nedidelį skverą ir atsisėdo ant žemės, šalia apvytusios nuo kaitros ramunės. Snaigė apsikabino jos kotelį, ir iš akių jai pasipylė graudžios ašaros. Verkdama staiga pajuto, jog tirpsta, jog virsta dideliu lietaus lašu... Tik dabar ji suprato, kodėl tuomet jai Debesis pasakė: „Tiktai neverk!"

— Ačiū tau,— jau pranykdama ji išgirdo ramunės balsą.— Tu mane palaistei, tu mane išgelbėjai...

1564 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
V. Žilinskaitė
  10 - 25 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU