Sniego karalienė - Galvažudžiukė

Gerda įvažiavo į didelį mišką, o karieta taip spindėjo, jog jos akinančios šviesos negalėjo galvažudžiai pakęsti.

— Auksas, auksas! —rėkė jie, pagriebė arklius už apinasrių, užmušė vežėją su tarnais ir ištraukė iš karietos Gerdą.

— Aure kokia riebi ir graži, matyti, riešutais penėta!— tarė senė galvažudė su šiurkščia barzda ir užgriuvusiais ant akių antakiais.— Bus gardesnė už riebiausią avieną! Tai bent turėsim pokylį!

Ir ji ištraukė žibantį peilį, nuo kurio kiekvienam per visą kūną ėjo šiurpuliai.

— Ai! — staiga ji sušuko. Tai jai įkando į ausį jos tikra išdykusi duktė, atsinešta ant nugaros.

— O, tu bjaurybė!—sušuko ant jos motina, pamiršusi Gerdą.

— Ji lakstys su manim,— pasakė galvažudžiukė.— Ji atiduos man savo movą, atiduos gražias drapanas ir miegos su manim mano lovelėj.

Ji vėl įkando motiną ir taip skaudžiai, jog galvažudžio pati pašoko į aukštį ir ėmė ratu suktis. Visi galvažudžiai ėmė juoktis ir sakė:

— Žiūrėkit, kaip ji šoka su savo dukrele!

— Aš noriu sėsti į karietą,— tarė galvažudžiukė, ir jos noras buvo išpildytas, nes ji buvo labai išlepinta ir atkakli.

Ji atsisėdo šalia Gerdos, ir karieta ėmė dardėti per akmenis ir duobes. Galvažudžiukė buvo tokio didumo kaip Gerda, bet stipresnė, plačių pečių ir tamsaus veido. Jos akys buvo visai juodos, bet kažkokios nesmagios. Ji apkabino Gerdą ir tarė:

— Jie tavęs nežudys, kol aš ant tavęs neužpyksiu. Tu būsi kokia princesė?

— Ne,— atsakė mergaitė ir papasakojo, kiek ji privargo ir kaip ji myli Kajų.

Galvažudžiukė rimtai pažvelgė į Gerdą, pakraipė galvą ir atsiliepė:

— Tavęs nežudys, nors aš ir papykčiau, greičiau aš tave nužudysiu!

Ir ji nušluostė ašaras Gerdai, o paskui sukišo abi savo rankas į jos

minkštą, šiltą movą.

Pagaliau karieta įvažiavo į galvažudžių kiemą ir sustojo. Jų mūro namai buvo supleišėję, iš plyšių skraidė varnai ir varnos. Iš už kertės išlindo baisūs šunys, jie buvo labai dideli, kiekvienas galėjo praryti žmogų, tačiau jie tik šokinėjo, bet nelojo: loti buvo jiems uždrausta.

Dideliame sename ir aprūkusiame kambaryje vidury aslos kūrenosi ugnis; dūmai kilo aukštyn ir, draikydamiesi palubėje, ieškojo tako išeiti; ant vąškaro pakabintame katile virė sriuba, o ant iešmų kepė kiškiai ir kralikai.

— Naktį gulėsi kartu su manim, šalia mano paukštelių,— pasakė Gerdai galvažudžiukė.

Pavalgiusios ir pagėrusios jos nuėjo į kampą, kur ant grindų buvo patiesti šiaudai. Aukštai ant karčių tupėjo gal šimtas karvelių, ir jie miegojo, o kai prisiartino mergaitės, jie sukrabždėjo.

— Visi mano,— pasigyrė galvažudžiukė ir, pagriebusi vieną karvelį už kojų, gerai papurtė, tas tik sparnais suplasnojo.— Še, pabučiuok!—tarė ji ir tėškė karvelį Gerdai į veidą.— O čia tupi mano miškiniai,— pasakojo ji toliau, rodydama du karvelius, tupinčius sienos įduboj už medinių virbalų.— Jie tokie pakartuvės, reikia laikyti gerai uždarius, kitaip tuoj išlėks į mišką! O čia štai stovi mano senis Be.— Ir mergaitė patraukė pririštą už ragų prie sienos šiaurės elnią su žibančiu vario kaklasaičiu.— Tą irgi reikia laikyti gerai pririšus, gali tuoj pabėgti. Kiekvieną vakarą aš jam kasau kaklą su šiuo aštriu peiliu, jis to baisiai bijo.— Ir, ištraukusi iš sienos plyšio ilgą peilį, patraukė per kaklą elniui. Vargšas elnias ėmė spardytis, o galvažudžiukė gardžiai iš to juokėsi, paskui nusivedė Gerdą gulti.

— Ar tu ir guli su peiliu?—paklausė Gerda, su baime žiūrėdama į peilį.

— Visados su peiliu!—atsakė galvažudžiukė.— Juk nežinai, kas gali atsitikti. Bet dar kartą papasakok apie Kajų ir apie savo keliones.

Gerda papasakojo. Miškiniai karveliai dar burkavo, o kiti jau miegojo. Galvažudžiukė su viena ranka apkabino Gerdos kaklą, o kitoj laikė peilį, ir netrukus ėmė knarkti, o Gerda negalėjo sudėti akių, vis galvojo, ar ją nužudys, ar paliks gyvą. Galvažudžiai sėdėjo aplink ugnį, gėrė ir dainavo, o senė galvažudė visaip vartaliojosi. Baisu buvo vargšei mergaitei į tą viską žiūrėti!

Staiga miškiniai karveliai suburkavo:

— Burkū, burkū! Mes matėme Kajų! Balta višta nešė jo rogutes ant nugaros, o jis sėdėjo Sniego karalienės rogėse. Jie skrido viršum miško kada mes tupėjom lizde, tik išriedėję iš kiaušinio; ji pūstelėjo į mus, ir visi žuvo išskyrus mus du. Burkū, burkū!

— Ką jūs sakote!—sušuko Gerda.— Ar jūs nežinote, kur nulėkė Sniego karalienė?

— Tikriausiai į Lapių žemę, ten amžinai sniegas ir ledas. Geriau paklausk to ten pririšto elnio.

— Tiesa, ten amžinas sniegas ir ledas, baisiai kaip gražu!—atsiliepė šiaurės elnias. — Koks smagumas ten lakstyti didžiausiomis mirgančiomis sniego lygumomis! Sniego karalienė turi ten savo vasaros palapinę, o jos nuolatinė pilis stovi aukštai prie šiaurės ašigalio saloj, vadinamoj Špicbergenu.

— O Kajau, mielas mano Kajau!—atsiduso Gerda.

— Gulėk ramiai!—pasakė galvažudžiukė.— Tuo įvarysiu peilį į pilvą!

Rytą Gerda papasakojo, ką girdėjo iš miškinių karvelių, o galvažudžiukė rimtai pažiūrėjo į Gerdą, pakraipė galvą ir tarė:

— Gerai! O tu žinai Lapių žemę?— paklausė paskui šiaurės elnio.

— Kur aš nežinosiu!— atsakė elnias, net nušvito jam akys. - Ten aš gimiau ir augau, ten laksčiau sniego lygumomis.

— Tai klausyk,— tarė Gerdai galvažudžiukė.— Matai, visi išvaikščiojo iš namų, liko tik motina; netrukus ji gurkštelės iš didžiojo butelio ir užmigs, tada aš tau šį tą padarysiu.

Čia ji pašoko iš patalo, nubėgus apkabino motiną, peštelėjo ją už barzdos ir pasakė:

— Labą dieną, mano mylima ožkyte!

O motina sprigo keletą kartų į nosį, nuo tų sprigtukų mergaitei nosis net paraudonavo ir pamėlynavo, bet visa tai iš didelės meilės.

Kai motina patraukė keletą gurkšnių iš butelio ir ėmė knarkti, duktė priėjo prie šiaurės elnio ir tarė:

— Dar kartą norėčiau tave pakutenti su savo peiliu, būtų labai man smagu, bet tiek tos, atrišiu tave nuo sieto ir leisiu vykti į Lapių žemę. Užtat tu turėsi nunešti šitą mergaitę į Sniego karalienės rūmus, kur gyvena jos mažų dienų draugas. Tikiuosi, girdėjai, ką ji pasakojo, o ji kalbėjo gana garsiai, nesunku buvo tau nugirsti.

Šiaurės elnias iš džiaugsmo pašoko aukštyn. Galvažudžiukė pasodino ant jo Gerdą, tvirtai pririšo ją ir net davė mažą pagalvėlį, kad minkščiau būtų sėdėti.

— Nieko nepadarysi,— tarė ji,— grąžinu tau ir kailines kurpeles, kad neperšaltų kojos! O movą pasiliksiu sau, perdaug ji jau graži. Bet aš nenoriu, kad tu šaltum: imk mano motinos pirštines, tokios didelės, tau bus lig alkūnių. Maukis jas! Matai, dabar tavo rankos atrodo tokios, kaip mano bjauriosios motinos.

Gerda verkė iš džiaugsmo.

— Nekenčiu, kad kas žliumbia!—pasakė galvažudžiukė.— Dabar turėtum džiaugtis. Še tau dar du kepaliukai duonos ir kumpis, kad nereikėtų alkti.

Duoną ir kumpį sukrovė ant elnio. Paskui galvažudžiukė atidarė duris, sušaukė šunis į triobą, perpjovė su peiliu virvę, su kuria elnias buvo pririštas, ir tarė jam:

— Dabar drožk ir žiūrėk mergaitės!

Gerda ištiesė galvažudžiukei abi rankas su didelėmis pirštinėmis ir atsisveikino su ja. Šiaurės elnias šoko bėgti kiek tik gali per kelmus ir akmenis, per miškus, per balas, per pievas. Staugė vilkai, krankė varnos. ,,Up, up!"—lyg sučiaudėjo iš dangaus ugnis.

— Tai mano sena šiaurės pašvaistė!— nudžiugo elnias.— Žiūrėk, tartum degte dega!

Ir jis bėgo tolyn, nestodamas nei dieną, nei naktį. Kol suvalgė visą duoną, paskui ir kumpį, jie atvyko į Lapių žemę.

1558 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 28 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU