Sniego karalienė - Lapė ir suomė

Ten jie sustojo prie mažos apskurdusios triobelės; jos stogas buvo nusviręs beveik lig žemės, o durys tokios žemos, jog žmonės turėjo pro jas repečkomis eiti ir išeiti. Namie tebuvo viena sena lapė, ji kepė žuvį, užsidegusi lemputę su žuvies taukais. Elnias jai apsakė visą Gerdos istoriją, bet pirmiau savo paties, galvodamas, kad ji daug svarbesnė, o Gerda buvo labai sušalusi ir negalėjo kalbėti.

— Oi jūs vargšai! — tarė senė. — Ilgai dar turėsite keliauti! Reiks nulėkti dar šimtą su viršum mylių, kol pasieksite vietą, kur gyvena Sniego karalienė ir kas vakaras leidžia bengališką ugnį. Parašysiu keletą žodelių ant rūkytos žuvies, popieriaus neturiu, ir nunešite ten gyvenančiai suomei, ji jus geriau pamokys, ką daryti.

Kai Gerda sušilo, pavalgė ir atsigėrė, senelė parašė keletą žodžių ant rūkytos žuvies, liepė Gerdai gerai ją saugoti, paskui pririšo mergaitę ant elnio nugaros, ir tas vėl ėmė bėgti. „Up, up!" vėl sučiaudėjo dangus, ir visą naktį švietė graži šiaurės pašvaistė. Galop elnias su Gerda pribėgo suomės triobelę ir pasibeldė į kaminą, nes triobelė buvo be durų.

Viduj buvo baisiai karšta, pati suomė vaikščiojo beveik nuoga, buvo mažo ūgio ir labai nešvari. Tuojau nutaisė Gerdutę, numovė pirštines ir kurpeles, kad jai nebūtų per šilta, elniui padėjo ant galvos gabalą ledo ir paskui perskaitė, kas buvo parašyta ant rūkytos žuvies. Perskaitė tris kartus, išmoko viską atmintinai ir tada žuvį įmetė į verdantį puodą, kad ji niekais nenueitų.

Elnias pirmiausia apsakė savo paties istoriją, paskui istoriją Gerdos, o suomė tik mėtė savo išmintingas akis, bet nieko nekalbėjo.

— Tu tokia išmintinga!— tarė elnias.— Tu gali su vienu siūlu surišti visus keturis vėjus. Žinau, kad, atrišus jūreiviui vieną mazgą, pučia geras vėjas, atrišus antrą — pasidaro smarkus vėjas, o atrišus trečią ir ketvirtą — ima siusti baisiausia vėtra, medžiai griūte griūva. Prašom išvirti mergaitei tokio gėrimo, kad ji gautų sveikatą dvylikos vyrų ir nugalėtų Sniego karalienę.

— Sveikatą dvylikos vyrų?— paklausė suomė.— Kam jai reikalinga tokia sveikata?

Paskui ji priėjo prie lovos, ištraukė didelę suvyniotą odą ir atvyniojo ją. Oda buvo išrašyta keistomis raidėmis, suomė įniko jas skaityti su tokiu atsidėjimu, jog prakaitas nuo kaktos per nosį jai varvėjo.

Elnias vėl prašė padėti Gerdai, o pati Gerda žiūrėjo į suomę tokiomis maldaujančiomis ir pilnomis ašarų akimis, jog ta mirktelėjusi nusikvietė elnią į pirkios kampą ir, dėdama jam ant galvos ledą, kuždėjo:

— Kajus tikrai yra pas Sniego karalienę, jam ten nieko netrūksta, ir jis galvoja, kad geriau negali būti pasauly. Taip jis galvoja dėl to, kad į akį ir į širdį turi įkritusią to veidrodžio mažutę šukelę. Tą reikia jam ištraukti, kitaip jis niekados neišsivaduos iš Sniego karalienės valdžios.

— Ar nesuteiktum Gerdai tokią galybę?

- Negaliu suteikti jai didesnės galybės, kaip ji dabar turi. Argi nematai, kokia ji galinga? Juk jai padeda žmonės ir paukščiai! Ji basa apėjo daugiau kaip pusę pasaulio! Jos visa galybė eina iš to, kad yra geras ir nekaltas vaikas. Jei ji pati negalės patekti į Sniego karalienės rūmus ir ištraukti stiklo šukelės iš Kajaus akies ir širdies, tai tuo mažiau mes jai padėsim. Už dviejų mylių nuo čia prasideda Sniego karalienės sodas, nunešk ten mergaitę ir palik pusnyje prie didelio krūmo, aplipusio raudonomis uogomis, ir netrukdamas grįžk atgal.

Sulig tais žodžiais suomė pasodino Gerdą elniui ant nugaros, ir tas kaip iš ugnies ėmė lėkti.

— Oi, palikau savo kurpiukes ir pirštines!—sušuko Gerda, pajutusi baisų šaltį. Bet elnias, nieko nepaisydamas, bėgo toliau, kol pribėgo krūmą su raudonomis uogomis. Ten nulaipino mergaitę į sniegą, pabučiavo ją į lūpas, ir jam iš akių pasruvo didelės kaip žirniai ašaros. Paskui apsigręžęs dūmė kiek galėdamas atgal. O vargšė mergaitė paliko viena baisiame šaltyje be kurpių ir be pirštinių.

Šoko ji tada bėgti kiek tik gali tolyn, jai iš priešais krito snaigės, bet ne iš dangaus — dangus buvo giedras nuo šiaurės pašvaistės. Kuo arčiau žemės buvo krintančios snaigės, tuo jos darėsi didesnės. Gerda atsiminė, kokios didelės ir nuostabios būdavo snaigės, kai ji žiūrėdavo į jas pro didinamąjį stiklą, bet čia buvo daug didesnės ir nuostabesnės. Jos buvo gyvos, jos buvo priešakinė Sniego karalienės sargyba ir turėjo keisčiausius pavidalus. Vienos atrodė kaip dideli baisūs ežiai, kitos buvo panašios į gyvačių kamuolius su iškištomis galvomis, trečios į drūtus lokiukus su pasišiaušusiais plaukais. Bet jos visos buvo skaisčiai baltos, visos buvo gyvos.

Gerda pradėjo kalbėti ,,Tėve mūsų". Buvo taip šalta, jog jos kvėpuojamas oras iš burnos virto į baltą rūką. Tas rūkas vis tirštėjo ir tirštėjo, paskui iš jo pasidarė maži skaistūs angeliukai, ir jie, krisdami artyn į žemę, vis didėjo; ant galvų jie turėjo šalmus, o rankose ietis ir skydus. Jų skaičius vis augo, o pabaigus kalbėti „Tėve mūsų", buvo susirinkęs visas legionas. Angelai subadė ietimis baisiąsias snaiges, tos subyrėjo į tūkstančius gabaliukų. Dabar Gerda galėjo drąsiai žengti tolyn, angelai aptrynė jai rankas ir kojas, tada visai nebejautė šalčio ir beregint prikeliavo Sniego karalienės rūmus.

O dabar paklausykim, ką tuo laiku veikė Kajus. Jis visai negalvojo apie Gerdutę ir sapnuoti nesapnavo, kad ji būtų taip arti, prie pat pilies sienos.

1083 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU