Sniego karalienė - Žynės gėlių darželis

Ką darė Gerda, negrįžus Kajui? Kur jis dingo? To niekas nežinojo, niekas nemokėjo paaiškinti. Tik vaikai pasakojo matę jį prisirišant savo rogutes prie didelių puikių rogių, tos pasukusios į vieną gatvę ir nudulkėjusios už miesto vartų. Niekas nežinojo, kur jis pasidėjo. Daug buvo išlieta ašarų, gailiai ir ilgai verkė Gerda. Pagaliau nusprendė, kad Kajus miręs: gal nuskendęs upėj, tekančioj prie pat miesto. Ilgai traukėsi tamsios žiemos dienos.

Bet atėjo pavasaris, ir saulė ėmė šildyti.

— Kajus mirė ir jau nebegrįš! — tarė Gerda.

— Netikiu! — atsiliepė saulės spindulys.

— Jis mirė ir daugiau nebegrįš! — atkartojo ji kregždėms.

— Netikim! — atsakė tos.

Paskui ir pati Gerda liovėsi tikėjus.

— Apsiausiu savo naujas raudonas kurpeles. Kajus dar nebuvo jų matęs, — tarė ji vieną rytą, — ir nuėjusi pasiklausiu upės, gal ta bus ką girdėjusi apie jį.

Buvo dar labai anksti. Gerda pabučiavo miegančią senelę, apsiavė raudonąsias kurpeles ir nudrožė vienui viena pro miesto vartus ant upės Kranto.

— Ar tiesa, kad esi paėmusi mano mažų dienų draugą? Jei man jį grąžinsi, atiduosiu savo raudonąsias kurpeles!

Jai pasirodė, kad vilnys pleškendamos patvirtino jos klausimą, ir ji nusiavusi metė į upę raudonąsias kurpeles, brangiausią savo turtą. Bet jos nukrito prie pat kranto, ir vilnys išnešė į sausumą, lyg upė, neturėdama Kajaus, nenorėjo iš jos imti, kas buvo jai brangiausia. Mergaitei pasimatė, kad ji numetusi kurpeles per arti nuo kranto, todėl įlipo į laivę, stovėjusią tarp meldų, priėjo prie pat jos galo ir vėl metė į vandenį. Bet laivė nebuvo pririšta, ir ji, mergaitės pajudinta, susvyravusi atsitraukė nuo kranto. Gerda norėjo tuojau iššokti, bet kol atbėgo iš kito galo, laivė buvo jau gerokai atsiskyrusi nuo kranto, o dar akimirka, ir vanduo ėmė greitai nešti ją tolyn.

Gerda tada labai išsigando ir pradėjo verkti, niekas jos daugiau negirdėjo, tik žvirbliai, o tie negalėjo nunešti jos į sausumą, skraidė išilgai kranto ir čirškėjo, lyg norėdami ją paguosti: „Mes čia, mes čia!" Laivė plaukė pavandeniui, Gerda sėdėjo su vienomis kojinėmis, raudonos kurpelės plaukė iš paskos, bet negalėjo jos pavyti, srovė ją nešė daug greičiau.

Upės krantai buvo labai gražūs: čia žydėjo puikios gėlės, žaliavo dideli medžiai, šlaituose ganėsi avys ir karvės, bet niekur gyvo žmogaus.

„Gal upė mane neša pas Kajų", — pagalvojo Gerda ir pasidarė smagesnė, atsistojo stačia ir ilgai gėrėjosi žaliais krantais. Pagaliau ji priplaukė didelį vyšnių sodą, ten tarp medžių stovėjo šiaudais dengtas namukas su keistais raudonais ir mėlynais langų stiklais, prie durų stovėjo du mediniai kareiviai ir atidavinėjo šautuvais garbę kiekvienam, kas pro šalį plaukė.

Gerda pagalvojo, kad jie gyvi, ir sušuko, bet tie, žinoma, nieko neatsakė. Laivė plaukė vis artyn prie jų ir priplaukė prie kranto.

Mergaitė sušuko dar garsiau, tada iš namuko iškūprino sena moterėlė su lazdele rankoj ir su didele šiaudine skrybėle, išrašyta gražiausiomis gėlėmis.

— Vargšele tu mano! — tarė senelė. — Iš kur tave atnešė tokia didelė srauni upė?

Senelė įbrido į vandenį, užkabino laivę su savo lazda, pritraukė prie krašto ir iškėlė Gerdą.

Mergaitė labai džiaugėsi, pasiekusi kojomis sausą žemę, nors jai kėlė truputį baimės sena nepažįstama moteriškė.

— Eikš ir papasakok, kas tu tokia ir kaip čia patekai? — tarė senelė.

Gerda ėmė pasakoti viską, kas jai atsitiko, o senelė tik lingavo galvą ir kartojo: „Hm, hm!" Viską išdėjusi mergaitė paklausė, ar ji nebus kartais mačiusi jos Kajaus. Ta atsakė, kad jis nėra dar čia buvęs, bet netrukus gal atvyksiantis, todėl jai nereikėtų liūdėti. Liepė geriau paragauti jos saldžių vyšnių ir apžiūrėti gėles, daug gražesnes už visas tas, kur esti paveikslų knygose, ir dar mokančias sakyti pasakas. Paskui paėmė senelė Gerdą už rankos ir nusivedė į savo namuką.

Langai buvo aukštai nuo žemės, o stiklai raudonos, mėlynos ir geltonos spalvos, todėl kambario šviesa buvo labai jauki ir maloni. Ant stalo stovėjo pintinėlė gražiausių vyšnių, ir Gerda galėjo jų valgyti, kiek norėjo. Valgant senelė šukavo jai galvą su aukso šukomis, jos gelsvi plaukai gražiomis garbanomis raitėsi aplink apskritą raudoną kaip rožė veidelį.

 

— Seniai troškau tokios meilios mergytės,— tarė senelė. — Pamatysi, kaip mes puikiai čia gyvensim kartu!

Kai ji šukavo Gerdos plaukus, ta vis daugiau miršo savo draugą Kajų. Mat, senelė mokėjo kerėti. Bet ji nebuvo pikta kerėtoja, kerėjo tik retai, dėl savo malonumo; dabar ji kerėjo, norėdama pasilikti pas save Gerdą. Ji nuėjo į daržą, palietė su savo lazda visus rožių krūmus, net ir tuos, kur gražiausiai žydėjo, ir jie visi susmego į žemę, jokios žymės nebeliko, kad jie čia augę. Senelė bijojo, kad Gerda, pamačiusi rožes, neprisimintų savo pačios rožių, kartu ir Kajaus, ir kad nepabėgtų nuo jos.

Paskui ji nuvedė Gerdą į darželį. Kaip ten buvo gražu, kaip ten kvepėjo! Čia žydėjo visos gėlės, kokios tik auga pavasarį, vasarą ir rudenį; jokia paveikslų knyga negalėjo būti įvairesnė ir gražesnė. Gerda šokinėjo iš džiaugsmo ir lakstė po tą gražų darželį, kol saulė užėjo už aukštų vyšnių medžių. Gulėti jai pataisė minkštutę lovelę su raudonais šilko pagalvėliais, prikimštais mėlynų gardžiai kvepiančių žibučių, o kai užmigo, sapnavo tokius gražius sapnus, kokius sapnuoja tik karalienė savo vestuvių dienoj.

Kitą dieną Gerda vėl lakstė po tą nuostabų gėlių darželį šiltoj saulutėj. Taip praėjo daug dienų. Mergaitė pažino kiekvieną žolynėlį, ir nors jų buvo labai daug, bet jai vis rodėsi, kad kokio trūksta, tik nežinojo kokio. Kartą ji sėdėjo, vartydama šiaudinę senelės skrybėlę, išrašytą visokiomis gėlėmis, o gražiausia iš jų buvo rožė. Senelės būta pamiršta ją ištrinti, kai kitas gyvas rožes ji suslėpė į žemę. Taip visados atsitinka dėl išsiblaškymo!

— Kas, ar čia visai nėra rožių?— tarė Gerda ir ėmė ieškoti po visą darželį. Ieškojo ieškojo, bet niekur nerado. Neradusi atsisėdo ir pradėjo verkti. Jos gailios ašaros krito toj vietoj, kur buvo nusmegęs rožių krūmas, ir, tik ašaros suvilgė žemę, tuoj krūmas išnėrė aukštyn su tokiais pat žiedais, su kokiais nugrimzdo žemyn. Gerda apkabino tą rožių krūmą, bučiavo jo žiedus ir atsiminė tas, puikias rožes, kur žydėjo jos namuose, o paskui ir Kajų.

— O, kaip aš čia užgaišau!—tarė mergaitė.— Juk iškeliavau ieškoti Kajaus! Ar nežinot, kur jis yra?—paklausė rožių.— Gal manote, kad jis miręs ir jo jau nebėra?

— Ne, nemirė!—atsakė rožės.— Mes juk buvom po žemių kur guli visi numirėliai, o Kajaus ten nebuvo.

— Dėkui jums labai!— pasakė Gerdutė, ėjo prie kitų gėlių, žiurėjo į jų žiedus ir vis klausinėjo: „Ar nežinote, kur yra mano Kajus?"

Gėlės šildėsi prieš saulę, kiekviena pasakojo savo pačios pasakas, Gerda daug jų išklausė, bet niekur nieko nebuvo apie Kajų.

Ką sakė lelija?

— Ar girdi būgno trenksmą: bum bum! Girdi gedulingą moteriškės giesmę, girdi vaidilų šauksmą! Su ilgais raudonais drabužiais stovi ant laužo indo pati, liepsna supa ją ir jos mirusį vyrą. Bet moteriškė galvoja ne apie jį, bet apie kitą čia pat stovintį gyvą, galvoja apie tą, kieno žvilgsniai degina jos širdį labiau už ugnį, kuri netrukus jos gražų žydintį kūną pavers į pelenus ir dulkes. Argi gali širdies karštį užgesinti laužo liepsna?

— Nieko aš čia nesuprantu!—tarė Gerdutė.

— Tai mano tokia pasaka!—atsakė lelija.

Ką pasakė vijoklė?

— Ant aukštos uolos, prie siauro keliuko, stovi sena riterių pilis. Gebenės šakos, lipdamos į viršų, tirštai kloja raudonas mūro sienas, žali lapai dengia visą balkoną. Balkone stovi mergaitė gražuolė; pasilenkusi per turėklą, ji žiūri žemyn į keliuką. Ji skaistesnė už kiekvieną rožę, nusvirusią nuo šakos; ji lengvesnė už obelės žiedą, vėjo nešamą nuo medžio. Kaip gražiai šlama jos šilko drabužiai! „Argi jis neateis?" — atsidūsta ji.

— Ar tu kalbi apie Kajų?—paklausė Gerda.

— Aš tik sakau pasaką, savo svajones!— atsiliepė žolynas.

Ką sakė palazdys?

— Tarp medžių kaba ant virvių ilga lenta — tai supynė. Ten sėdėdamos, supasi dvi mažos gražios mergytės su baltais kaip sniego drabužiais ir plevėsuojančiais žalio šilko kaspinais prie skrybėlaičių. Broliukas, vyresnis už jas, stovi stačias supynėj apsikabinęs virvę, kad neiškristų, vienoj rankoj laiko mažą puoduką su muilo putomis, o kitoj molinį vamzdelį ir leidžia burbulus. Lenta supasi, muilo burbulai lekia į orą, mirgėdami įvairiomis spalvomis; štai vienas burbulas dar laikosi prie vamzdelio galo, vėjas į visas puses jį varto. Supynė linguoja aukštyn ir žemyn, o juodas šunelis, mažas kaip muilo burbulas, pasistiebęs su paskutinėmis kojomis, nori užlipti ant lentos, bet supynė pakyla į aukštį, šunelis virsta ir niršdamas loja. Vaikai erzina jį, muilo burbulai plyšta. Lenta supasi, puta tyška — štai mano dainelė!

— Gal ji ir graži, tik tokia liūdna, ir nieko nesakai apie mano mielą Kajų!

Ką sakė jacintas?

— Buvo kartą trys gražios ir linksmos seserys. Vienos drabužis buvo raudonas, kitos — mėlynas, trečios — baltas kaip sniegas. Šoko jos susikabinusios už rankų prie ežero mėnesio šviesoj. Tai nebuvo elfai, bet gyvos mergaitės. Pakvipo gardžiai oras, ir mergaitės pasislėpė i mišką. Kvepėjimas darėsi vis didesnis, vis gardesnis, ir iš tankynės išnėrė trys grabai, slinkdami į ežero krantą. Juose gulėjo trys seserys gražuolės, aplink skraidė kaip maži žiburėliai jonvabaliai. Miega tos mergaitės ar mirė? Gėlių kvapas sako, kad jos nebegyvos. Vakaro varpas skamba už numirusias.

— Jūsų pasaka mane graudina! — tarė Gerdutė. — Jūs taip labai kvepiate, jog turiu galvoti apie mirusias mergaites. Oi, argi Kajus tikrai miręs? Bet rožės buvo po žemių ir sako, kad jo ten nėra.

— Din din din!—skambėjo jacintų varpeliai.— Mes skambam ne už Kajų, mes jo nepažįstam. Mes skambam tą giesmelę, kur mokam!

Gerda priėjo prie snudės, žibančios iš žalios žolės.

— Tu esi kaip maža skaisti saulutė!— tarė Gerda.— Pasakyk, kur galėčiau rasti savo jaunų dienų draugą?

Snudė kaip žiburys švietė ir žiūrėjo į Gerdą. Paskui sugiedojo savo giesmelę, bet ten nebuvo nei žodžio apie Kajų!

— Buvo pirmoji pavasario diena, karšta saulė švietė į mažą kiemelį, jos spinduliai glostė gretimų namų sieną, o pagal tą sieną, tik iš žemės išlindę, žydėjo geltonos gėlelės, žibančios saulės šviesoj kaip auksas. Kieme, išsinešus krėslą, sėdėjo sena moteris. Jos anūkė, tarnaujanti graži mergaitė, atėjo pas ją ir pabučiavo. Tame pabučiavime buvo auksas, grynas širdies auksas. Auksas iš burnos, auksas iš širdies gilumos, auksas iš ryto valandos! Štai ir viskas!—pabaigė snudė.

— Vargšė mano senelė!—atsiduso Gerda.— Ji bus labai pasiilgusi manęs, bus pasiilgusi ir Kajaus. Bet aš greit grįšiu ir parvesiu jį. Nėr ko daugiau klausinėti tų žolynų — nieko iš jų nelaimėsi. Jie nieko daugiau nežino, tik savo giesmeles!

Ji pasikaišė sijonėlį, kad greičiau galėtų bėgti, ir šoko per narcizą, o tas jai paukšt sudavė per kojas. Tada ji sustojo, pažiūrėjo į liekną žolynėlį ir paklausė pasilenkus į jį:

— Tu gal žinai ką?

Ką gi pasakė narcizas?

— Matau save patį! Matau save patį! O, kaip aš kvepiu! Aukštai pastogėj, mažam kambarėly, stovi pusnuogė maža šokėja, stovi tai su viena koja, tai su dviem, mina kojomis visą pasaulį — ji tik akių apgaulė. Štai iš imbriko ji pila vandenį ant rankoj laikomo vysto. Švarumas — gražus daiktas! Balta suknelė džiūva pakabinta ant stogo, ji buvo taip pat išmazgota su vandeniu iš imbriko. Mergaitė apsivelka ją, kaklą apsiriša skaisčiai geltona skarele, kuri dar labiau atmuša suknelės baltumą. Ji vėl iškėlė vieną koją aukštyn. Žiūrėk, kaip tiesiai ji stovi su kita — tartum koks žolyno stiebas! Aš joj matau pats save, aš joj matau pats save!

— Tai man nerūpi!— atsiliepė Gerda.— Kam man tai pasakoji?

Ir ji nubėgo į daržo galą. Varteliai buvo uždaryti, bet mergaitė stipriai patraukė surūdijusią velkę, varteliai atsidarė, ir Gerda basa šoko bėgti keliu. Buvo apsigręžus tris kartus, niekas nesivijo. Pagaliau pavargo, nebegalėjo toliau bėgti ir atsisėdo ant akmens. Apsidairiusi ji pamatė, kad vasara jau praėjo, buvo jau geras ruduo, o to, būdama tam dideliam darže, visai nepastebėjo, nes ten buvo tiek saulės ir gėlės žydėjo kiekvienu metų laiku.

— Viešpatie, kaip užgaišau! Aure jau ruduo, nėra kada ilsėtis!— tarė Gerda ir vėl ėmė bėgti.

O, kaip skaudėjo jai kojas! Aplink buvo tuščia ir šalta. Pailgi žilvičių lapeliai buvo visai pageltę, rūkas gulė ant jų rasos lašais ir varvėjo žemėn. Tik kryklės kelmas stovėjo apsipylęs vaisiais, bet jie buvo rūgštūs ir aitrūs. Koks liūdnas buvo visas pasaulis!

2558 žodžiai (Skaitysite 14 min.)
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU