Sniego močia

Gyveno kartą našlė ir turėjo dvi dukteris, viena buvo graži ir darbšti, kita bjauri ir tinginė. Bet motina daug labiau mylėjo tą bjauriąją ir tinginę, nes ji buvo jos tikra duktė, o tai gražiajai teko visus darbus dirbti ir būti pelenės vietoj. Vargšė mergaitė turėjo kas mielą dienelę sėdėti gatvėje prie šulinio ir verpti, verpti, kad net pirštus kruvinai prasiverpdavo. Kartą atsitiko, kad visa ritė krauju apteko, tada mergaitė pasilenkė prie šulinio ir norėjo numazgoti, bet ritė išsprūdo iš rankos ir įkrito į vandenį. Mergaitė pravirko, nubėgo pas pamotę, taip ir taip sako, atsitiko nelaimė. Pamotė kad šoks bartis, kad šoks plūstis, išbarė išbarė ir sako:

– Jeigu įmetei, tai eik dabar ir ištrauk.

Sugrįžo mergaitė prie šulinio ir nežino, ką daryti; iš baimės ėmė ir įšoko į šulinį ritės traukti. Įšoko ir apalpo, o kai atsigavo ir atsipeikėjo, žiūri – besanti gražioje pievoje, šviečia saulė, aplink žydi gėlės. Ėjo, ėjo ta pieva ir priėjo krosnį, pilną duonos. Duona sušuko:

– Ak, ištrauk mane, ištrauk, antraip sudegsiu; aš jau seniai iškepusi.

Mergaitė priėjo prie krosnies ir, paėmusi ližę, vieną po kito ištraukė duonos kepalus. Eina toliau, priėjo obelį, apkibusią obuoliais. Obelis sušuko jai:

– Ak, nupurtyk mane, nupurtyk, visi mano obuoliai jau prinokę.

Mergaitė papurtė medį, ir obuoliai pasipylė kaip lietus, ji tol purtė, kol ant medžio nebeliko nė vieno obuolio. Paskui sudėjo visus į krūvą ir eina toliau. Ėjo, ėjo ir pagaliau priėjo mažą trobelę. Toje trobelėje sėdėjo senė ir žiūrėjo pro langą. Tos senės buvo tokie dideli dantys, jog mergaitė išsigando ir jau apsisuko bėgti. Bet senė sušuko jai iš paskos:

– Ko tu pabūgai, mielas vaikeli? Pasilik pas mane. Jeigu uoliai eisi visą namų ruošą, tau bus čia gera. Tik turėsi gražiai kloti man lovą ir taip purenti patalus, kad net plunksnos dulkėtų, tada pasaulyje snigs1; aš esu sniego močia.

Kad senė taip gražiai kalbėjo, mergaitei širdis atsileido, ir ji sutiko – pasiliko tarnauti. Dirbo visus

darbus, kad tik senei įtiktų, ir kiekvieną kartą taip

1 Todėl, kai sninga, Hesene sakoma: sniego močia lovą kloja (Brolių Grimų past.)

uoliai pureno jai patalus, jog plunksnos kaip snaigės skraidė aplinkui. Užtat gerai gyveno, negirdėjo blogo žodžio ir kasdien gaudavo sočiai ir skaniai pavalgyti. Taip ji išbuvo pas sniego močią nemažai laiko, bet ilgainiui pradėjo liūdėti, iš pradžių nė pati nežinojo, kas jai yra, galų gale suprato – tai namų ilgesys ją kankina. Nors čia jai tūkstantį kartų geriau buvo negu namie, bet vis tiek širdis traukė tenai. Galų gale neiškentusi pasakė sniego močiai:

– Aš labai pasiilgau namų, ir nors man čia tikrai gera, ilgiau nebegaliu pasilikti – turiu grįžti pas saviškius.

Sniego močia ir sako:

– Man patinka, kad tu nori namo grįžti, o kad taip ištikimai tarnavai, aš pati grąžinsiu tave ant žemės.

Tai pasakiusi, paėmė mergaitę už rankos ir nuvedė prie didelių vartų. Vartai atsidarė, ir kai mergaitė atsidūrė tiesiai po jais, pliūptelėjo bangus aukso lietus, ir ji visa nuo galvos ligi kojų aplipo auksu.

– Čia tau už tai, kad buvai uoli ir sąžininga, – pasakė sniego močia ir atidavė ritę, kuri mergaitei į šulinį buvo įkritusi.

Paskui vartai užsidarė, ir mergaitė atsidūrė vėl ant žemės, netoli savo namų. Ir kai įėjo į kiemą, gaidys ant šulinio užgiedojo:

Kakariekū,

Mūsų auksuota mergelė jau vėl prie namų.

Įžengė ji į trobą, o kad buvo visa auksu aptekusi, tai pamotė ir sesuo sutiko ją išskėstomis rankomis.

Mergaitė apsakė viską, kas jai nutiko, ir kai pamotė išgirdo, kaip jos podukra tokius didelius turtus įgijo, panoro ir savo bjauriajai tinginei dukteriai tokią laimę suteikti. Pasodino prie šulinio ir liepė verpti, o kad ritė susikruvintų, duktė tyčia įsidūrė pirštą, įkišusi ranką į erškėčio krūmą. Paskui įmetė ritę į šulinį ir pati vandenin įšoko. Atsidūrė, kaip ir anoji, gražioje pievoje ir nuėjo tuo pačiu taku. Kai priėjo krosnį, duona sušuko:

– Ak, ištrauk mane, ištrauk, antraip sudegsiu; aš jau seniai iškepusi.

Bet tinginė atsakė:

– Neturiu noro rankų teptis, – ir nuėjo sau. Netrukus priėjo obelį, toji sušuko:

– Ak, nupurtyk mane, nupurtyk, visi mano obuoliai jau prinokę.

O ji atsakė:

– To tik man ir betrūko, dar užkris koks ant galvos, – ir nuėjo sau toliau.

Kai priėjo prie sniego močios namų, nė kiek neišsigando, mat buvo jau girdėjusi apie jos didelius dantis, ir tuoj pat jai parsisamdė.

Pirmą dieną dar stengėsi, uoliai dirbo ir klausė sniego močios, mat vis galvojo apie tą gausybę aukso, kuriuo ją apipils; bet antrą dieną jau pradėjo tinginiauti, trečią dieną dar labiau, galų gale visai nebenorėjo rytais keltis. Ir lovos sniego močiai neklojo kaip pridera, ir patalų nepurtė, kad plunksnos lakstytų. Greitai sniego močiai tai įsipyko, ir ji ją atstatė. Tinginė tik džiaugėsi, manė, kad dabar jau pasipils aukso lietus. Sniego močia ir ją nuvedė prie vartų, bet kai tinginė atsidūrė po jais, vietoj aukso šliūkštelėjo ant jos didžiulis katilas deguto.

– Štai tau atlyginimas už tavo darbą, – pasakė sniego močia ir užtrenkė vartus.

Parėjo tinginė namo visa degutuota, ir gaidys ant šulinio, ją pamatęs, užgiedojo:

Kakariekū,

Mūsų murzina mergelė jau vėl prie namų.

Taip tas degutas ir liko prie jos prilipęs, nenuėjo ligi pat jos gyvenimo galo.

1051 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU