Sodas žydi

Žydi sodo medžiai, pavasario šventę švenčia. Oras smagiai kvepia, skaistūs žiedai akį veria.

Bitelės, pavasario saulės pažadintos, po orą šaudo; nuo žiedelio į žiedelį nutūpusios, rūpestingai medutį renka.

Džiaugiasi vyšnios, obelys, slyvos, kad jas bitelės lanko. Medutį berinkdamos, ant savo kūnelio žiedų dulkeles iš vienos į kitą nešioja. Vieno žiedo dulkelės, į kitą kritusios, gardų vaisių mezga.

— Prašom, prašom,— į svečius kviečiasi. — Saldžių sulčių jums žiedeliuose patiekėme. Gerkit sveikos, kiek širdelė geidžia.

Atgijo ir kiti sodo gyvūnėliai. Štai šliaužia obels kamienu, prie lapų gretinasi kirmėlaitė. Obelėlė žino, kokia besotė ta viešnia. Apgrauš lapus, šakeles nunuogins. Dar paskui, į lapo likučius Įsi— vyniojusi, voratinkliu apsiraizgys, kybos, kol, drugeliu virtus, išlėks.

—      Kad žvirblis ar kitas paukštelis greičiau atlėktų, nemalonią viešnią nusineštų,— dūsauja obelėlė.

Ir paukšteliai laksto, šakose nardo, medžius nuo kirmėlių valo, tik visų nurinkti nesuspėja.

—      Lankykitės, paukšteliai,— šnabžda jiems medžiai, šakelėmis linguodami.— Kuriam patinka, mūsų šakelėse lizdelius kraukitės, vaikelius perėkite, savo dainelėmis juos ir mus linksminkite.

Ir čiulba, ulba, kvepia sodas per linksmą medžių pavasario šventę.

Mįslė: Vasarą su kailiniais, žiemą ir be marškinių. /Medis/

269 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU