Stasytės gėlelė

Mama dovanojo savo dukrelei Stasytei gėlelę. Moliniame puodelyje gražiai išauginta gėlelė, besirengianti žydėti.

Stasytė pasistatė gėlelę ant lango, kasdien laistė, kaip mamos buvo išmokyta. Ir džiaugėsi, kad, akeles nuo knygų pakėlus, turės į ką pasižiūrėti, kuo pasigėrėti.

Tai buvo pavasarį, kada darželiuose gėlės dar nežydėjo.

Kelintą dieną Stasytė pastebėjo, jog gėlelė nuo jos į langą palinkus. Kai pradėjo žydėti, žiedeliai taip pat į langą nusviro, nusisuko.

— Gėlelė manęs nemyli, — dejavo Stasytė, — nuo manęs į kitą pusę linksta. Rodosi, nieko pikta jai nedarau, žiūriu, laistau. Už ką ji manęs nemyli?

— Už ką turėčiau nemylėti? — prabilo gėlelė, — taip gražiai prižiūrima? Maloni tavo priežiūra, bet saulutės šviesa gėlelėms už viską mielesnė. Ji gėleles augina, jų žiedus dabina, skaistumo duoda. Dėl to aš į langą palinkus, kad pro stiklą į mane saulės šviesa krinta. Kiekvienas augalas mano vietoje taip padarytų. Saulėžoliai ir darže savo žiedus į saulę gręžia. Juk ir tu, Stasyte, kai mama įeina, nuo manęs nusisuki, į mamytės veidą žiūri.

— Suprantu, gėlele, — tarė Stasytė ir daugiau nebedejavo, kad gėlelė taip daro. Tik kasdien gėlelę kitu šonu į šviesą atsukdavo, kad iš visų pusių lygiai šviesos gautų, tiesiau augtų, lygiau žiedelius krautų.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU