Stebuklingas stalelis, aukso asilas ir lazda iš maišo

Kitados gyveno toks siuvėjas. Turėjo jis tris sūnus ir tik vieną vienintelę ožką. Toji ožka visus juos savo pienu maitino, todėl reikėjo ją gerai šerti ir kasdien vesti pasiganyti. Sūnūs tai ir darė pakaičiui iš eilės.

Kartą nusivedė ją vyresnysis į kapus, kur buvo prižėlę gražiausios žolės, ir paleido ten ganytis ir strikinėti. Vakare, kai atėjo metas namo ginti, paklausė:

– Ožkele, ar tu soti? Ožka atsakė:

Esu soti kaip ankštelė, Nebenoriu nė šapelio: mekekė!

– Tai eime namo, – tarė vaikinas.

Paėmė už virvutės, parvedė į tvartą ir pririšo.

– Na, – tarė senasis siuvėjas, – ar gerai ožka pasiganė?

– O, – atsakė sūnus, – yra soti kaip ankštelė, nebenori nė šapelio.

Bet tėvas norėjo pats įsitikinti, nuėjo į tvartą, paglostė savo mieląjį gyvulėlį ir klausia:

– Ožkele, ar tu tikrai soti? Ožka atsakė:

Kaip aš soti būt galėjau? Per kapelį strakinėjau,

Nė šapelio neregėjau: mekekė!

– Ką aš girdžiu! – sušuko siuvėjas. Parlėkė į trobą ir sako sūnui:

– Ak tu, melagi, sakei, kad ožka sočiai prisiėdusi, o tu ją, pasirodo, badu dvasinai!

Supykęs nusikabino nuo sienos uolektį, išpėrė sūnui kailį ir išvijo iš namų.

Kitą dieną buvo eilė antram sūnui ožką ganyti, tas parinko vietelę darže palei gyvatvorę, kur augo sodri žolė. Ir ožka ją gražiai nuėdė. Vakare, kai susiruošė namo, paklausė:

– Ožkele, ar tu soti? Ožka atsakė:

Esu soti kaip ankštelė,

Nebenoriu nė šapelio: mekekė!

– Tai eime namo, – tarė vaikinas. Parvedė namo ir pririšo tvarte.

– Na, – paklausė senasis siuvėjas, – ar gerai ožka pasiganė?

– O, – atsakė sūnus, – yra soti kaip ankštelė, nebenori nė šapelio.

Siuvėjas nepatikėjo sūnaus žodžiais, nuėjo į tvartą ir paklausė:

– Ožkele, ar tu tikrai soti? Ožka atsakė:

Kaip aš soti būt galėjau? Per kapelį strakinėjau,

Nė šapelio neregėjau: mekekė!

– Tai nenaudėlis! – sušuko siuvėjas. – Šitokį gerą gyvulėlį badu dvasinti!

Parlėkė namo ir, pasičiupęs uolektį, išvijo sūnų pro duris lauk.

Dabar atėjo eilė trečiam sūnui. Tas norėjo gerai atlikti savo darbą – susirado krūmokšlius su vešlia lapija ir paleido ožką ganytis. Vakare, kai susiruošė

namo, paklausė:

– Ožkele, ar tu tikrai soti? Ožka atsakė:

Esu soti kaip ankštelė, Nebenoriu nė šapelio: mekekė!

– Tai eime namo, – tarė jaunėlis. Parvedė ožką į tvartą ir pririšo.

– Na, – tarė senasis siuvėjas, – ar gerai ožka pasiganė?

– O, – atsakė sūnus, – yra soti kaip ankštelė, nebenori nė šapelio.

Siuvėjas nepatikėjo, nuėjo į tvartą ir klausia:

– Ožkele, ar tu tikrai soti? Piktoji ožka atsakė:

Kaip aš soti būt galėjau? Per kapelį strakinėjau,

Nė šapelio neregėjau: mekekė!

– Ak tie paršai melagiai! – sušuko siuvėjas. – Visi jie vieno galo – nei jie Dievo bijo, nei jiems pareiga rūpi! Gana jums mane už nosies vedžioti!

Nesitverdamas pykčiu, parlėkė namo ir taip ėmė vanoti uolektimi vargšui vaikinui nugarą, kad tas galvotrūkčiais išlėkė iš namų.

Ir liko senis siuvėjas su savo ožka vienas.

Kitą rytą nuėjo jis į tvartą, paglostė, pamylavo ožką ir sako:

– Eime, mieloji ožkele, aš tave pats nuvesiu pasiganyti.

Paėmė už virvutės ir nuvedė į žalią patvorį, kur buvo priaugę kraujažolių ir kitų žolynų, kuriuos taip mėgsta ožkos.

– Čia tu galų gale galėsi prisiėsti, kiek tik tavo širdis geidžia, – tarė jis ir leido ganytis ligi pat vakaro.

O vakare paklausė:

– Ožkele, ar tu soti? Ji atsakė:

Esu soti kaip ankštelė, Nebenoriu nė šapelio: mekekė!

– Tai eime namo, – tarė siuvėjas.

Parvedė į tvartą ir pririšo. Išeidamas dar kartą atsigręžė ir sako:

– Na, dabar tai jau tu gerai prisiėdei! Bet ožka ir vėl atsakė tą patį:

Kaip aš soti būt galėjau? Per kapelį strakinėjau,

Nė šapelio neregėjau: mekekė!

Tai išgirdęs, siuvėjas pasijuto lyg basliu per galvą gavęs – suprato, kad be reikalo išvarė iš namų tris savo sūnus.

– Na, palauk, tu nedėkingas gyvuly! – sušuko jis. – Išvyti tave būtų per maža. Aš tave taip paženklinsiu, kad tu garbingiems siuvėjams ir akyse negalėsi pasirodyti.

Greitai nubėgo į trobą, atsinešė skustuvą, išmuilino ožkai galvą ir nuskuto grynai grynai, kaip delnas. O kad gauti pylos su uolektimi jai būtų buvusi per didelė garbė, tai pasičiupo botagą ir taip apšventino šonus, kad toji šuoliais išdulkėjo iš tvarto.

Liko siuvėjas namie vienas kaip pirštas, ir pasidarė jam be galo liūdna. Mielai būtų susigrąžinęs sūnus, bet niekas nežinojo, kur jie pasidėjo.

Vyresnysis tuo metu stojo mokytis pas vieną stalių, mokėsi jis ten uoliai ir sąžiningai, o kai laikas baigėsi, ir turėjo eiti į žmones, meistras padovanojo jam stalelį. Stalelis buvo kaip stalelis, iš paprasto medžio padarytas, bet turėjo vieną gerą ypatybę:

jeigu tik pastatai jį ir pasakai: „Staleli, apsidenk“, – gerasis stalelis tuoj pat apsidengia švaria staltiesėle, ant jo atsiranda lėkštė ir peilis su šakute šalia, ir dubenys visokiausių virtų ir keptų valgių, kiek tik ant jo telpa, ir dar spindi taurė raudonojo vyno – tik valgyk ir džiaukis. Jaunasis pameistrys pagalvojo:

„Dabar tu jau apsirūpinęs ligi karsto lentos“, – ir patenkintas iškeliavo į žmones. Užėjęs į kokią smuklę, nesukdavo sau galvos, gera ji ar bloga, gaus ten ko pavalgyti, ar ne. Kartais nė užsukti ten neužsukdavo, būdavo, nusiima nuo pečių stalelį, pasistato kur lauke, miške ar pievoje, kur tik jam patinka, pasako: „Staleli, apsidenk“, – ir turi visko, ko tik panorėjęs.

Galų gale atėjo į galvą mintis grįžti atgal namo – tėvas tikriausiai bus jau atlyžęs ir su tokiu stebuklingu staleliu mielai jį priims. Bet atsitiko, kad kelyje namo užsuko į vieną užeigą, kur buvo daug žmonių. Tie maloniai jį pasveikino, pakvietė sėsti prie stalo ir kartu pavakarieniauti, nes šiaipgi vargu ar ko begausiąs.

– Ne, – atsakė stalius, – nenoriu nutraukti jums nuo burnos kąsnio, verčiau aš jus pavaišinsiu.

Tie nusišaipė, manydami, kad keleivis juokus iš jų traukia. Bet stalius stakt pasistatė savo medinį stalelį vidury kambario ir tarė:

– Staleli, apsidenk!

Ir akies mirksniu tas apsikrovė skanių skaniausiais valgiais, kokių ir pats šeimininkas nebūtų galėjęs patiekti, ir jų kvapas ėmė maloniai kutenti svečiams nosį.

– Prašom vaišintis, mielieji bičiuliai, – tarė stalius. Svečiai, matydami, kad čia ne šiaip sau žodžiai, daug nesiprašydino, prisislinko prie stalo, išsitraukė peilius ir drąsiai kibo valgyti. Bet labiausiai juos stebino tai, kad kai tik koks dubuo ištuštėja, jo vieton

tuoj pat atsiranda kitas.

Šeimininkas stovėjo kampe ir viską matė; jis nežinojo, ką ir sakyti, tik pagalvojo: „Šitokį virėją ir man ne pro šalį būtų turėti.“

Stalius ir jo svečiai linksminosi iki išnaktų, galų gale visi nuėjo gulti, atsigulė ir jaunasis pameistrys, savo stebuklingąjį stalelį pasistatęs pasienyje. Tik šeimininkas negalėjo rasti sau ramybės, jam neišėjo iš galvos tas stalelis, pagaliau prisiminė, kad jo sandėlyje tarp senų rakandų irgi stovi lygiai toks pat. Nuėjęs patyliukais atnešė jį ir pastatė stebuklingojo vietoj.

Kitą rytą stalius užsimokėjo už nakvynę, pasiėmė stalelį nė negalvodamas, kad čia ne tas, ir išdrožė savo keliais. Apie pietus parėjo pas tėvą, ir tas pasitiko jį su dideliu džiaugsmu.

– Na, sūneli, ko tu išmokai? – paklausė.

– Tapau stalium, tėve.

– Geras amatas, – atsakė tėvas. – O ką tu parsinešei iš savo kelionių?

– Tėve, geriausias daiktas, kurį parsinešiau, tai stalelis.

Siuvėjas apžiūrėjo jį iš visų pusių ir sako:

– Betgi tai ne meistro darbas, tai senas ir prastas staliukas.

– Bet jis stebuklingas, – atsakė sūnus, – kai pastatau jį ir pasakau: „Staleli, apsidenk!“ – ant jo tuojau atsiranda gardžiausių valgių ir netgi vyno, kuris pradžiugina širdį. Sukviesk visus gimines ir draugus, tegu pasivaišina, papuotauja, stalelis visus juos pamaitins iki soties.

Kai svečiai susirinko, sūnus pastatė stalelį vidury trobos ir sako:

– Staleli, apsidenk!

Bet stalelis nė krust – stovi sau be nieko, kaip ir kiekvienas kitas stalas, kuris nesupranta žmonių kalbos. Vargšas pameistrys sumojo, jog čia ne tas stalelis, jog kažkas jį apmainė, ir jam pasidarė didelė gėda, kad svečių akyse pasirodė kaip melagis. Giminės pasijuokė iš jo ir nei valgę, nei gėrę išsivaikščiojo namo.

Tėvas vėl išsitraukė siuvinius ir siuvo toliau, o sūnus nuėjo dirbti pas vieną meistrą.

Antrasis sūnus pateko pas malūnininką ir stojo pas jį už mokinį. Pasibaigus mokslo metams, meistras tarė:

– Kad tu buvai man geras, dovanoju tau asilą, ne bet kokį, o ypatingą, vežimo jis netraukia ir maišų nenešioja.

– Tai kam jis man toks reikalingas? – paklausė jaunasis pameistrys.

– Jis spjaudo auksą, – atsakė malūnininkas. – Jeigu pastatysi jį ant skepetos ir pasakysi: „Briklebrit!“ – tai gerasis gyvulėlis ims spjaudyti auksinius, iš priekio ir iš užpakalio.

– Čia tai geras daiktas, – tarė pameistrys, padėkojo meistrui ir iškeliavo į žmones.

Jeigu jam kada prireikdavo pinigų, užtekdavo tik pasakyti asilui: „Briklebrit!“ – ir pabirdavo auksiniai, visas jo darbas buvo tik surinkti juos nuo žemės. Ir kur tik jis atsidurdavo, visur užsisakydavo to, kas geriausia, ir juo brangiau, juo mieliau, juk maišelis visada buvo pilnas pinigų.

Kurį laiką pasidairęs po pasaulį, pagalvojo: „Reikėtų aplankyti tėvą. Jeigu pareisiu su aukso asilu, jis užmirš savo pyktį ir priims mane išskėstomis rankomis.“

Ir atsitiko, kad grįždamas pataikė į tą pačią užeigą, kur jo broliui buvo apmainytas staliukas. Atėjo asilu vedinas, ir šeimininkas norėjo paimti gyvulį ir pririšti, bet jaunasis pameistrys tarė:

– Prašom nesivarginti, tamstele. Savo pilkį aš pats įvesiu į tvartą ir pats pririšiu, kad žinočiau, kur jis stovi.

Šeimininkui tai pasirodė keista, ir jis pagalvojo: jeigu jau keleivis pats rūpinasi savo asilu, tai, matyt, ir valgytojas bus ne kažin koks. Bet kai svečias, įkišęs ranką į kišenę, ištraukė du auksinius ir paprašė nupirkti kuo skaniau pavalgyti, šeimininkas tik akis išpūtė, nubėgo ir parūpino jam geriausių valgių, kokių tik gauti galėjo.

Pavalgęs svečias paklausė, kiek jis dar skolingas; šeimininkas nepagailėjo kreidos, priskaičiavo dvigubai daugiau, negu derėjo, ir pasakė, kad dar reikią pridėti porą auksinių. Pameistrys įkišo ranką į kišenę, bet ten jau visas auksas buvo išsibaigęs.

– Luktelėkit valandėlę, pone šeimininke, – tarė jis, – einu, tuoj atnešiu.

Ir išėjo, pasiėmęs staltiesę.

Šeimininkas nežinojo, ką visa tai reiškia, pagautas smalsumo, nusekė iš paskos, o kai svečias įėjęs užšovė iš vidaus tvarto duris, tai žiūrėjo pro skylutę, atsiradusią iškritus lentoje šakai. Vaikinas patiesė po asilu staltiesę ir sušuko: „Briklebrit!“ – ir asilas beregint pradėjo spjaudyti pinigus iš priekio ir iš užpakalio. Jie tiesiog lyte lijo ant žemės.

– Po šimts pypkių! – tarė šeimininkas. – Tiesiog birte byra gatavi dukatai! Šitokį gyvą pinigų maišą ne pro šalį būtų turėti!

Svečias užsimokėjo už vaišes ir nuėjo gulti, o šeimininkas nuslinko naktį į tvartą, išvedė pinigų kalėją ir jo vietoj pririšo kitą asilą.

Anksti rytą, vos tik prašvitus, pameistrys iškeliavo su savo asilu toliau, manydamas, kad tai jo aukso asilas. Apie pietus parkeliavo į tėvo namus. Tėvas apsidžiaugė, sūnaus sulaukęs, ir mielai jį priėmė.

– Na, sūneli, ko gi tu išmokai? – paklausė senis.

– Tapau malūnininku, tėve, – atsakė sūnus.

– O ką tu parsinešei iš savo kelionių?

– Parsinešti nieko neparsinešiau, tik asilą parsivedžiau.

– Asilų ir čia netrūksta, – tarė tėvas. – Verčiau jau būtum parvedęs gerą ožką.

– Taip tai taip, – atsakė sūnus, – bet maniškis ne bet koks, o aukso asilas. Jei pasakysi jam: „Briklebrit!“ – gerasis gyvulėlis prižers tau pilną staltiesę auksinių. Sukviesk visus gimines, aš juos padarysiu turtuoliais.

– Jeigu taip, tai gerai, – tarė siuvėjas, – nebereikės man daugiau plūktis su adata.

Tuoj pat pašoko ir sukvietė gimines.

Kai visi susirinko, jaunasis malūnininkas paprašė padaryti troboje vietos, patiesė staltiesę ir atvedė asilą.

– Dabar žiūrėkit, – tarė jis ir šūktelėjo: – Briklebrit!

Bet pabiro ant staltiesės anaiptol ne auksiniai. Ir paaiškėjo, kad šitas gyvulys apie tai ničnieko neišmano, nes ne kiekvieno asilo nosiai pinigus dirbti.

Jaunajam malūnininkui nei šis, nei tas – suprato, kad yra apgautas, ir atsiprašė giminių; tie ir išsiskirstė tokie pat vargšai, kaip ir buvo atėję. Ką bedarysi, tėvas vėl turėjo imtis adatos, o vaikinas parsisamdyti vienam malūnininkui.

Trečiasis brolis stojo mokytis pas tekintoją, o kad tas amatas labai nelengvas, tai jo mokslas truko ilgiausiai. Bet broliai parašė jam laišką ir pranešė, kaip jiems nepasisekė, ir kaip paskutinį vakarą vienos užeigos šeimininkas pagrobė iš jų brangius stebuklingus daiktus. Kai tekintojas baigė mokslą, ir atėjo metas keliauti į žmones, atsidėkodamas už gerą elgesį ir darbą, meistras padovanojo jam maišelį ir tarė:

– Maišelyje yra lazda.

– Maišelį aš galiu užsikabinti ant peties, jis man kada nors pravers, bet kam ta lazda? Vienas tik sunkumas, daugiau nieko.

– Tuoj tau paaiškinsiu, – atsakė meistras. – Jeigu tave kas nuskriaus, tu tik pasakyk: „Lazda, iš maišo!“ – lazda tuoj iššoks ir ims taip skalbti skriaudėjui nugarą, kad tas paskui visą savaitę gulės paslikas ir negalės nė pakrutėti; ir ji tol tvatins, kol tu pasakysi: „Lazda, į maišą!“

Pameistrys padėkojo meistrui, užsimetė maišelį ant peties ir iškeliavo. Ir kai kelyje kas bandydavo jį užkabinti ar pakelti prieš jį ranką, užtekdavo tik pasakyti: „Lazda, iš maišo!“ – lazda tik švyst iššoka ir ima vienam po kito skalbti durtinį ar liemenę tiesiai ant nugaros nė nelaukdama, kol nusivilks, ir taip mikliai darbuojasi, jog nespėja vienas apsižiūrėti, o čia jau kitam eilė atėjusi.

Vakare jaunasis tekintojas atkako į tą užeigą, kur anksčiau buvo apgauti jo broliai. Pasidėjo maišelį ant stalo ir ėmė pasakoti, kokių nuostabių dalykų patyręs po žmones keliaudamas.

– Taip, – kalbėjo jis, – pasitaiko stebuklingų stalelių, aukso asilų ir kitokių įdomybių. Geri dalykai, nėra ką sakyti, bet visa tai vieni niekai, palyginti su tuo turtu, kurį pasisekė man įsigyti ir kurį nešiojuos štai šiame maišelyje.

Šeimininkas pastatė ausis. „Kas gi čia galėtų būti? – pagalvojo jis. – Turbūt maišelis pilnas brangiųjų akmenų. Neblogai būtų ir jį man turėti, juk sakoma, kad visų gerų dalykų būna po tris.“

Kai atėjo metas miegoti, svečias atsigulė ant suolo ir pasidėjo maišelį po galva. Šeimininkas kiek palaukė ir, pamanęs, kad svečias jau kietai įmigo, pritykino ir pamažėle, atsargiai ėmė traukti maišelį iš po galvos, ketindamas jo vietoj pakišti kitą. Bet tekintojas to tik ir laukė ir, kai smuklininkas įsidrąsinęs smarkiau timptelėjo, sušuko:

– Lazda, iš maišo!

Lazda kad šoks iš maišo ir – tiesiai prie šeimininko, kad ims pliekti, kad ims austi jam kailį, tam net šonai braška. Šeimininkas pagavo rėkti, prašytis dovanojamas, bet juo garsiau rėkė, juo smagiau lazda mušė taktą jam į nugarą, kol galų gale, netekęs jėgų, išsitiesė ant žemės. Tada tekintojas ir sako:

– Jeigu neatiduosi man stebuklingojo stalelio ir aukso asilo, lazda pradės šokdinti tave iš naujo.

– Oi ne, – nuolankiai ištarė šeimininkas, – mielai atiduosiu viską, tik liepk tai prakeiktajai lįsti atgal į maišą.

Tada pameistrys tarė:

– Gerai, aš tavęs pasigailėsiu, bet kitą kartą žiūrėk man!

Paskui sušuko: „Lazda, į maišą!“ – ir nebemušė daugiau šeimininko.

Kitą rytą, pasiėmęs stebuklingąjį stalelį ir aukso asilą, tekintojas iškeliavo namo pas tėvą. Siuvėjas apsidžiaugė, pamatęs sūnų, ir paklausė, kaip ir anuos du, ko jis svetur išmokęs.

– Tėveli, – atsakė šis, – aš tapau tekintoju.

– Tai labai nelengvas amatas, – tarė tėvas. – O ką tu parsinešei iš savo kelionių?

– Brangų daiktą, tėveli, – atsakė sūnus, – lazdą maiše.

– Ką? – sušuko tėvas. – Lazdą? Ir verta buvo dėl to stengtis! Juk gali iš bet kokio medžio ją išsipjauti.

– Tik jau ne tokią, kaip manoji, tėveli. Jeigu aš pasakau: „Lazda, iš maišo!“ – lazda tuoj iššoka ir tam, kas turi piktų kėslų, užkuria tokią pirtį ir tol pliekia, kol tas pradeda žeme šliaužioti ir maldauti pasigailėjimo. Va, matai, ta lazda man padėjo atgauti stebuklingąjį stalelį ir aukso asilą, kuriuos buvo atėmęs iš mano brolių suktas užeigos šeimininkas. Dabar pašauk juos abu ir sukviesk visus gimines, aš juos pavalgydinsiu, pagirdysiu ir dar kišenes aukso pripilsiu.

Senasis siuvėjas nelabai norėjo tuo tikėti, bet vis dėlto sukvietė gimines. Tada tekintojas patiesė vidury trobos staltiesę, įvedė asilą ir tarė broliui:

– Na, broliuk, pakalbėk su juo.

Malūnininkas pasakė: „Briklebrit!“ – ir bemat ant staltiesės kad pabiro auksiniai, lyg būtų lietaus šuoras užėjęs, ir tol byrėjo, kol visi prisirinko tiek, kiek tik panešti galėjo.

(Matau, gailiesi, kad tavęs ten nebuvo.) Paskui tekintojas atnešė stalelį ir tarė:

– Na, broliuk, dabar pakalbėk su juo tu.

Ir vos tik stalius ištarė: „Staleli, apsidenk!“ – tuoj ant jo atsirado staltiesė ir gausybė gardžiausių valgių. Ir prasidėjo puota, kokios siuvėjo namai dar nebuvo regėję. Visa giminė vaišinosi ligi išnaktų, visi buvo linksmi ir patenkinti.

Siuvėjas padėjo į spintą adatą ir siūlus, uolektį ir laidynę ir gyveno su savo sūnumis džiaugsme ir pertekliuje.

O kurgi dėjosi ožka, dėl kurios siuvėjas buvo išvaręs iš namų tris savo sūnus? Tuoj tau papasakosiu. Gėdydamasi savo nuskustos galvos, ji nubėgo ir įlindo į lapės olą. Parėjo lapė namo, žiūri – priešais žiba iš tamsos dvi didelės akys. Persigando ir pasileido atgal. Bėgdama sutiko lokį. Mato lokys, kad lapė baisiausiai išsigandusi, ir klausia:

– Kas atsitiko, lapute kūmute, ko tu tokia iš veido išėjusi?

– Ak, – atsakė rudoji, – mano oloje baisus žvėris lindi, žiūri į mane išsproginęs žibančias akis.

– Mes jį tuoj išvarysim, – tarė lokys.

Nuėjo prie olos ir pažvelgė vidun. Bet kai pamatė žibančias akis, pagavo ir jį baimė – na jau ne, su tokiu baisiu žvėrim geriau neprasidėti, ir davė kojoms valią. Bėgdamas sutiko bitę. Pamačiusi, kad lokys toks nesavas, bitė paklausė:

– Loky, kodėl toks surūgęs tavo veidas, kurgi dingo tavo linksmumas?

– Bepigu tau kalbėti, – atsakė lokys, – nagi va, rudosios namuose lindi kažkoks piktas žvėris išsprogusiomis akimis, ir mes negalim jo išvaryti.

Bitė ir sako:

– Gaila man tavęs, loky. Aš tik menkas, silpnas padarėlis, į kurį, jūs sutikę kelyje, nė pažvelgti nesiteikiate, bet, man rodos, kad aš galėsiu jums padėti.

Įskrido bitė į lapės olą, nutūpė ožkai ant plikos galvos ir taip įgėlė, kad toji pašoko, subliovė:

„Mekekė, mekekė!“ – rūko ir išrūko kaip paklaikusi.

Ir niekas iki šiolei nežino, kur ji galvą nutrūko.

3770 žodžiai (Skaitysite 21 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU