Striukis keliauninkas

Tai buvo nedidelis šuniukas, rudas, balta pakakle, trumpomis, klišomis kojomis. Jo ilgos, minkštos ausys lapatavo iš abiejų pusių nuluzgusios, o pučiant stipriam vėjui, vėduodavo kaip ant virvės padžiauti skudurėliai. Striukis buvo geros širdies, su visais puikiai sugyveno: lojo tik ant kiaulių, kurios bjauriai kriuksi, ir ant išgėrusių dėdžių, kurie negražiai dainuoja. Su katinais nedraugavo, bet ir nelaikė jų savo priešais. Sutikęs kur nors siauroje vietoje iš baimės pasišiaušusį pelėgraužį, jis prabidzendavo pro šalį, tarsi jo visai nebūtų, šis klišakojis šuniukas visada jautė, kad už katinus yra šimtą kartų padoresnis sutvėrimas, todėl nenorėjo su jais ir prasidėti.

Striukis buvo labai smalsus, jis visur kišo savo ilgą, šiek tiek riestą nosį ir dėl to dažnai turėdavo nemalonumų. Bet pati didžiausia šio šuniuko aistra buvo kelionės. Jis iš akių suprasdavo, jei kas iš namiškių ruošdavosi kur eiti ar važiuoti. Striukis tada suklusdavo, pakreipęs galvą įdėmiai žiūrėdavo, kaip dėdė Petras velkasi paltą, kaip jis ieško kokio nors daikto ir, negalėdamas surasti, vis barasi ant tetos Agotos. Iš nekantrumo šuniukas jau trindavosi apie duris ir inkšdavo, prašydamas, kad kas atidarytų. Išnėręs į kiemą, atsitūpdavo prie visų takų kryžkelės ir kantriai laukdavo. Atsarga gėdos nedaro. Geriau palaukti valandėlę, negu paskui likti uždarytam kambaryje arba tvartelyje. Atsitikdavo kartais ir taip. Tada jis braižydavo nagais duris, inkšdavo, lodavo, bet neišmaldaudavo pasigailėjimo. Tik po geros valandos, kai dėdė Petras jau dievai žino kur būdavo, jį išleisdavo. Striukis, lyg praradęs galvą, mesdavosi į vieną pusę, paskui į kitą, uostinėdavo pėdas, bet tai jau būdavo bergždžias darbas. 2monės eina, važiuoja — viską sumaišė, sutrypė. Nebesurasi, nebe- išskirsi. Nusiminęs klišakojis keliauninkas pardūlindavo į kiemą ir patvartėje užšokdavo ant seno kubilo, apversto dugnu į viršų. Padėjęs tarp storų lepšių savo snukį, užsnūsdavo.

Striukiui nesuprantama, kodėl kai kada jį su malonumu kviečia pasivaikštinėti pas kaimynus ar kur nors kitur, o kai kada draudžia, grasina lazda, plaka botagu, mėto grumstais. Tegu kartais pasitaiko ir tolimesnė kelionė, bet juk šuo savo kojų negaili ir vargo nebijo. Jis tik nori pabūti draugu žmogui, kai šis susiruošia į kelionę.

453 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
A. Pocius
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Mindaugas Lapkričio 27 d.
Čia viena iš mano vaikystės mylimiausių pasakų.... Tik pati pradžia,
Y 2014 m.
Visiskai gerai bet truputi nuobuous

Tavo komentaras


MENIU