Sultenė

Gyveno kartą vyras su pačia, bet neturėjo vaikų, o turėti jau seniai troško. Galų gale pati pradėjo viltis, kad galgi Viešpats Dievas išpildys jų troškimą. Pro galinį jų namų langelį buvo matyti puikus daržas, pilnas gražiausių gėlių ir žalumynų, bet jį supo aukšta mūro siena, ir niekas nedrįso ten kojos įkelti, nes tas daržas buvo vienos burtininkės, kuri turėjo didelę galią, ir visi jos bijojo. Vieną dieną pati stovėjo prie to langelio ir žiūrėjo į daržą; bežiūrėdama pamatė lysvę, prisodintą gražiausių sultenių, jos atrodė tokios šviežios ir žalios, jog jai užėjo baisus noras jų paragauti. Tas jos noras kiekvieną dieną vis didėjo ir didėjo, o kad ji žinojo, jog negalės tų salotų gauti, tai ilgainiui sunyko, išbalo – visai iš veido išėjo. Tai matydamas, vyras išsigando ir paklausė:

– Kas tau yra, mieloji?

– Ak, – atsakė ji, – jeigu negausiu paragauti sultenių iš to daržo, kur už mūsų namų, tai numirsiu.

Vyras labai mylėjo savo pačią ir pagalvojo: „Negaliu leisti jai numirti, turiu atnešti sultenių – kas bus, tas bus.“ Tad kai pritemo, įlipo jis per mūro sieną į burtininkės daržą, greitosiomis priskynė saują sultenių ir atnešė pačiai. Jinai tuoj pat pasitaisė salotų ir su didžiausiu apetitu jas suvalgė. Ir jos taip jai patiko, taip patiko, jog kitą dieną ji dar triskart labiau jų užsigeidė. Nėra vyrui kas daryti: jeigu nori, kad pati būtų rami, turi dar kartą lipti į tą daržą. Tad, atėjus vakarui, jis ir vėl ten išsiruošė, bet kai tik perlipo mūro sieną, baisiausiai išsigando – pamatė priešais stovinčią burtininkę.

– Kaip tu drįsti, – tarė ji, įsmeigusi piktą žvilgsnį, – lįsti į mano daržą ir kaip vagis skinti sultenes? Šito aš tau nedovanosiu.

– Ak, – atsakė jis, – dovanok, ne iš gero aš taip darau – mano pati pamatė pro langą sultenes ir baisiausiai jų užsigeidė, sako, mirsianti, jeigu negausianti jų paragauti.

Tada burtininkė atlyžo ir tarė jam:

– Jeigu iš tikrųjų taip yra, kaip tu sakai, tai tiek to – leidžiu aš tau prisiskinti sultenių kiek tik patinka, bet su viena sąlyga: turėsi atiduoti man kūdikį, kurį pagimdys tavo pati. Aš jį gerai prižiūrėsiu, rūpinsiuos kaip tikra motina.

Iš baimės žmogus su viskuo sutiko, o kai pati pagimdė dukrytę, tuoj atėjo burtininkė, pavadino mergytę Sultenės vardu ir paėmusi išsinešė.

Sultenė buvo labai graži, gražesnės mergaitės nebuvo visame pasaulyje. Kai sukako jai dvylika metų, burtininkė uždarė ją į bokštą girioje. Tas bokštas buvo be laiptų, be durų, tik pačiame viršuje mažytis langelis. Kai burtininkė panorėdavo ten įlipti, atsistodavo bokšto papėdėje ir sušukdavo:

Sultene, Sultene,

Nuleisk man kaselę.

Sultenės buvo ilgi gražūs plaukai, dailūs kaip aukso gijos. Kai ji išgirsdavo burtininkės balsą, paleisdavo savo kasas, užvyniodavo ant lango kabliuko, tada jos plaukai nukardavo dvidešimt mastų žemyn, ir burtininkė, jų įsitvėrusi, užlipdavo į viršų.

Po poros metų atsitiko, kad per tą girią ir pro tą bokštą jojo karaliaus sūnus. Bejodamas išgirdo dainuojant, ir daina buvo tokia graži, jog jis sustojo ir įsiklausė. Dainavo Sultenė, kuri, trumpindama vienatvės dienas, vis skardendavo ir skardendavo savo maloniu balseliu. Karalaitis norėjo pas ją užlipti, apieškojo bokštą, bet nerado durų. Parjojo namo, bet tas dainavimas taip giliai įkrito jam į širdį, jog kiekvieną dieną jodavo į girią jo pasiklausyti. Kartą, stovėdamas už medžio, pamatė, kad atėjo burtininkė, ir išgirdo, kaip ji sušuko į viršų:

Sultene, Sultene,

Nuleisk man kaselę.

Sultenė nuleido kasą, ir burtininkė užlipo pas ją.

„Jeigu tai kopėčios, kuriomis galima užkopti, reikės ir man pabandyti laimę.“ Ir kitą dieną, kai tik pradėjo temti, nuėjo jis prie bokšto ir sušuko:

Sultene, Sultene,

Nuleisk man kaselę.

Tuojau pat plaukai nukaro žemyn, ir karalaitis užlipo į viršų.

Iš pradžių Sultenė labai išsigando, pamačiusi, kad pas ją įėjo vyriškis, kurio ji akyse nebuvo regėjusi. Bet karalaitis maloniai ją užšnekino ir papasakojo, kad jos dainavimas jam taip sujaudinęs širdį, jog jis niekur negalėjęs rasti sau ramybės ir būtinai turėjęs ją pačią pamatyti. Tada Sultenei praėjo baimė, ir kai jis paklausė, ar ji sutiktų už jo tekėti, o ji pamatė, kad jis jaunas ir gražus, pagalvojo sau: „Jis mane labiau mylės negu senoji motinėlė“, – ir davė jam žodį, paėmė už rankos ir tarė:

– Aš mielai eičiau su tavim, bet nežinau, kaip iš čia nulipti. Ateidamas kiekvieną kartą atsinešk po šilkų sruogą, aš pinsiu iš jų kopėčias. Kai jos bus gatavos, nulipsiu jomis žemyn, ir tada tu pasisodinsi mane ant savo žirgo.

Sutarė, kad jis lankysis vakarais, nes dienomis ateidavo senė. Burtininkė nieko neįtarė, kol vieną kartą Sultenė neišsikalbėjo:

– Sakyk, motinėle, kaip čia yra, kad tave užtempti man daug sunkiau negu jaunąjį karalaitį, tas tai tik op – ir jau pas mane.

– Ak tu, nelaboji! – sušuko burtininkė. – Kaip tu drįsti taip kalbėti, aš maniau, kad atskyriau tave nuo žmonių akių, o tu mane vis tiek apgavai!

Įpykusi stvėrė ji gražiuosius Sultenės plaukus, kelis sykius apsivyniojo aplink kairę ranką, dešine pasičiupo žirkles, čiaukšt čiaukšt nukirpo, ir gražiosios kasos nukrito ant žemės. Ir dar ji buvo tokia negailestinga, jog nudangino vargšę Sultenę į dykumą, kur ji turėjo gyventi dideliame varge ir skurde. Išdanginusi Sultenę, burtininkė tos pačios dienos vakarą pririšo viršuje prie lango kabliuko nukirptas kasas ir, kai atėjęs karalaitis sušuko:

Sultene, Sultene,

Nuleisk man kaselę,

tuoj pat nuleido plaukus žemyn. Karalaitis užlipo į viršų, bet rado ten ne savo mylimą Sultenę, o senąją burtininkę, varstančią jį piktais žvilgsniais.

– Aha, – nusišaipė ji, – atėjai pasiimti savo mylimosios, bet gražusis paukštelis jau nebetupi lizde ir nebegieda, katė jį pagavo, ji dar ir tau akis išdraskys. Nebėr jau tavo Sultenės, niekados tu jos daugiau nebematysi.

Iš širdies skausmo karalaitis nebežinojo nė ką daryti ir netekęs vilties šoko iš bokšto – užsimušti neužsimušė, liko gyvas, bet nukrito į erškėtyną, ir dygliai išbadė jam akis. Nuo to laiko klajojo jis aklas po girią, maitinosi vien uogomis ir šaknelėmis ir nieko daugiau neveikė, tik aimanavo ir verkė, mylimos žmonelės gailėdamas.

Taip jis vaikščiojo kelerius metus, suvargęs subuvęs, kol galiausiai pateko į dykumą, kur Sultenė su jai gimusiais dvynukais, berniuku ir mergaite, didžiam varge gyveno. Kartą išgirdo jis lyg pažįstamą balsą ir patraukė į tą pusę. Kai priėjo arčiau, Sultenė jį pažino, puolė ant kaklo ir ėmė verkti. Dvi ašaros suvilgė jam akis, ir jos vėl praregėjo – matė, kaip ir anksčiau. Parsivedė jis Sultenę į savo karalystę, žmonės su džiaugsmu jį sutiko, ir gyveno jie dar ilgai ir laimingai.

1322 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU