Švyst ir taukšt

Pro Vytuko tėviškę nutiesė geležinkelį. Tiesumu ligi geležinkelio buvo ne daugiau kaip kilometras. Nubėgęs į sodo galą, Vytukas gražiai matydavo tą vietą, kur traukinys švilpdavo.

Vytukas greit suvokė, kada traukiniai eina.

Nubėgs, būdavo, į sodą ir klauso, ar jau atidunda. Pamatys traukinį, laukia, kada ties katilo viduriu iškils garo stulpas, ir skaito iš lėto: viens, du, trys. Kai pasakys trys, tai traukinys ima ir sušvilpia.

Sumanė iš arti pasiklausyt, kaip švilpia. Susitarė su Kęstučiu ir nubėgo. Atsistojo per kelias dešimtis žingsnių nuo geležinkelio ir laukia. 

Štai atidunda traukinys.

— Žiūrėk, — sako Kęstučiui, — kai pasakysiu: viens, du, trys, tai traukinys ims ir sušvilps.

Jau traukinys čia pat. Vytukas pasirengęs skaityti. Staiga ištryško iš katilo garas ir sušvilpė. Vytukas nesuskubo ir „viens” ištarti.

— Kodėl šiandien kitaip? — sumurmėjo. — Namie ligi trijų suskaitydavau iki sušvilpiant. Ateisiva dar kitą kartą.

Atėjo kitą kartą — vis tas pat.

Pasipasakojo namie, kaip buvo: ką jis norėjęs Kęstučiui parodyti ir kaip jam nepavykę. Iš tolo visada galėjęs ligi trijų suskaityti, o iš arti ir išsižioti nesuspėjęs.

— Gerai, — sako jam tėvas, — tuojau permanysi. Kazys kaip tik nuėjo į lauką arklių perkelti. Ar matai kur?

Žiūrėk, jau baslį išjudino, neš į kitą vietą kalti. Kai kaldamas nuleis kirvį, tai skaityk: viens, du, trys. Pažiūrėsim, kiek suskaitysi, iki taukštelės.

Kazys ėmė kalti, o Vytukas skaito. Lėtai skaitydamas, tik „vieną” tesuskubdavo pasakyti. Suskubęs galėdavo pasakyti ir „viens, du”.

— Na, dabar aš štai kirviu į sąsparą mušiu, o tu taip pat skaityk.

Vytukas negalėjo nė „viens” ištarti: kai kirvis sąsparą palies, tai kartu ir taukšteli.

— Taip jau yra, vaikeli, — sako tėvas, — kad garsas iš arti tuojau girdėti, o iš tolo reikia palaukti, iki atlėks. Kai įstosi į mokyklą, tau mokytojas geriau išaiškins, kaip čia yra.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU