Tedžimola

Senais laikais gyveno Asame vienas pirklys. Turėjo jis dvi žmonas. Vyresniosios žmonos duktė buvo vardu Tedžimola. Jaunesnioji žmona vaikų neturėjo. Tedžimolos mama mirė, kai ši buvo visai mažytė. Ją užaugino pamotė. Nemylėjo ji Tedžimolos, o tėvas mergaitę tiesiog dievino, kadangi ji buvo vienintelis vaikas šeimoje. Taigi pamotė prižiūrėjo Tedžimolą vien vyrui įtikti norėdama.

 Kai Tedžimolai sukako vienuolika metų, tėvas nusivedė ją pas vieno turtuolio dukterį. Mergaitės buvo vienmetės ir labai susidraugavo.

Tedžimolos tėvui kaip ir visiems pirkliams tekdavo vykti į kitus miestus pardavinėti savo prekių. Kelionės būdavo ilgos, nes tais laikais nebuvo kelių. Pirkliai į turgus vykdavo būriais, jaučiais kinkytais vežimais, pasisamdę sargybinius. Plaukti upėmis taip pat buvo pavojinga, nes laivus puldinėdavo piratai. Kartą Tedžimolos tėvas turėjo išplaukti ištisiems šešiems mėnesiams. Jis baisiai sielvartavo, kad turi skirtis su vienintele dukteria. Pasikvietęs žmoną, tarė jai:

- Aš išvykstu prekiauti ir palieku Tedžimolą tavo globai. Rūpinkis ja ir mylėk. Juk ji — mano mielas vaikelis.

Pamotė tylomis sutiko. Ji jautėsi laiminga, kad galės kaip įmanydama kankinti Tedžimolą. O kodėl tik kankinti? Juk panorusi galės net nužudyti. Taip, reikės ją nužudyti. Nes kai ateis metas Tedžimolai eiti už vyro, tėvas jai duos didelį kraitį, o jeigu Tedžimolos nebebus gyvos, pinigai liks pamotei, ir ji galės nusiųsti juos savo motinai.

Vargšė Tedžimola! Kai tik tėvo laivas išplaukė iš kaimo, pamotė tuoj ėmė ieškoti priekabių. Už menkiausią nusižengimą mergaitė buvo skaudžiai mušama. Tedžimola baisiai kankinosi.

Kartą ją pasiekė žinia, kad išteka viena jos draugė. Vestuvės turėjo įvykti kitą dieną. Tedžimola labai norėjo jose dalyvauti ir paviešėti pas draugę tris ar keturias dienas, kol truks puota. Ir draugė geidė matyti Tedžimolą savo vestuvėse.

Pamotė sutiko ją išleisti. Ir netgi drauge svarstė, kuo reikės apsirengti einant į vestuves. Mergaitė negalėjo atsistebėti, kad pamotė taip pasikeitė. O ši net tarėsi su daugybe žmonių, kokie drabužiai labiausiai dera vestuvėms. Pamotė turėjo puikių auksu siuvinėtų apdarų. Rodydama juos Tedžimolai, pasakė:

— Mano mergaite, šiais drabužiais tu persirengsi, nuėjusi į draugės namus. Aš juos surišiu į ryšulį, taip ir neškis. Jeigu apsirengsi dabar, drabužiai susiteps, kol nueisi.

Taip tarusi, pamotė viską gražiai suvyniojo, surišo ir padavė Tedžimolai. Jeigu mergaitė būtų žinojusi, kas ryšulio viduje, būtų nieku gyvu jo neėmusi. Mat pamotė tarp drabužių įdėjo pelę ir keletą žarijų.

Priėjusi draugės namus, Tedžimola džiugiai atrišo ryšulį įsivaizduodama, kad vestuvių puotoje nė viena mergina nebus gražiau apsitaisiusi. O dieve! Visos viltys akimirksniu sužlugo. Puikieji apdarai buvo sudraskyti ir daugelyje vietų pradegę, suodini. Ji mirtinai išsigando. Ką pasakys pamotei? Tedžimola pravirko. Ją lydėjusi tarnaitė irgi buvo priblokšta. Bet į vestuves mergaitė vis dėlto nuėjo apsitaisiusi draugės paskolintais drabužiais.

Kai Tedžimola grįžo namo, pamotė pirmiausia paklausė apie apdarus. Mergaitė taip drebėjo iš baimės, kad nieko nepajėgė atsakyti. Tik numetė ryšulį ant žemės ir ėmė graudžiai kūkčioti. Pamotė išplūdo ją paskutiniais žodžiais ir žiauriai sumušė. Bet tuo nepasitenkino. Ji nusivedė podukrą prie ryžių kultuvo. Tedžimolai liepė kišti į jį ryžius, o pati iš visų jėgų kūlė ir sutriuškino mergaitei dešiniąją ranką. Tedžimola raudojo nesavu balsu, bet pamotė liepė jai kišti ryžius kairiąja ranka, kol ir tą sutriuškino. Kad ir kaip graudžiai Tedžimola verkė, ji liepė podukrai kišti ryžius dešine koja, sutriuškino ir koją. Paskui tą patį padarė ir kairiajai. Vargšė mergaitė neteko kojų ir rankų, o pamotė vis dar įnirtingai kūlė, kol sutriuškino galvą. Ir Tedžimola mirė.

Tada pamotė palaidojo mergaitę sode. Praėjo kelios dienos. Kaimynai ėmė teirautis, kur Tedžimola, kodėl jos niekur nematyti taip ilgai. Pamotė visiems sakė, kad podukra išvykusi paviešėti pas draugę.

Vieną dieną užklydusi senutė paprašė Tedžimolos pamotę moliūgo. Toji atsakė, kad moliūgų jie neaugina. Tada senutė nusivedė ją į sodą ir parodė moliūgą, augantį kaip tik toje vietoje, kur buvo palaidota Tedžimola. Pamotė visa perbalo. Ji bijojo net paliesti tą moliūgą, todėl tarė senutei:

—      Jeigu taip nori, nusiskink pati ir neškis.

Bet kai senutė palietė moliūgą, tas prabilo žmogaus balsu:

—      Neskink manęs, motule. Aš esu Tedžimola. Mano tėvelis toli nuo namų. Pamotė nužudė mane ir palaidojo čia.

Senutė baisiai sukrėsta papasakojo pamotei, ką išgirdusi sode. Tada toji išrovė moliūgą su visom šaknim ir nusviedė į sodo užkampį. .

Po kelių dienų pas Tedžimolos pamotę užsuko piemenys ir paprašė greipfrutų. Ši atsakė, kad jų sode neauga tokie vaisiai. Tada piemenys nusivedė ją į sodą ir parodė greipfruto medį, augantį toje vietoje, kur pamotė buvo nusviedusi moliūgą. Tuomet ji leido piemenims skinti kad ir visus vaisius. Bet kai tie palietė medį, jis prabilo žmogaus balsu:

—      Piemenys broleliai, neskinkit mano vaisių. Aš esu Tedžimola. Mano tėvelis toli nuo namų. Pamotė nužudė mane ir numetė čia.

Piemenys persakė pamotei, ką girdėję. Kai jie išėjo, toji nukirto medį ir įmetė jo šakas į upę.

Tedžimolos tėvas kaip tik plaukė namo sutvarkęs savo reikalus. Vandeny jis pamatė nepaprastai gražų lelijos žiedą ir nutarė padovanoti jį Tedžimolai. Bet kai tik palietė augalą, tas prabilo labai liūdnai:

—      Tėveli, tėveli, neskink manęs. Aš esu Tedžimola. Pamotė nužudė mane.

Viską suprato Tedžimolos tėvas. Bet visgi nutarė patikrinti, ar tai tiesa. Ant savo kairiojo delno jis padėjo žiupsnelį betelio — kramtomojo mišinio, o ant dešiniojo — gabalėlį mėsos ir tarė:

—      Jeigu tu esi mano Tedžimola, pavirsk salika, mažu paukšteliu, ir sulesk betelį nuo mano delno. Jeigu tu ne Tedžimola, sulesk mėsą.

Tuoj ant jo kairiosios rankos nutūpė mažas paukštelis ir sulesė betelj. Tada tėvas patupdė paukštelį į sidabrinį narvelį ir parsinešė namo. Sugrįžęs jis paklausė žmonos, kur Tedžimolą. Ši jam paaiškino, kad mergaitė išėjusi paviešėti pas draugę. Tuomet pirklys išėmė gamčą ir kreipėsi į paukštelį:

— Jei tu esi manoji Tedžimolą, pavirsk žmogumi ir užsisiausk gamčą.

Vos jam ištarus tuos žodžius, iš narvelio išėjo gražioji Tedžimola ir užsisiautė gamčą. Tėvas meiliai priglaudė dukrą prie krūtinės. O paskui išvarė iš namų pamotę. Nuo to laiko juodu su Tedžimola gyveno taip laimingai, kaip dar niekada nebuvo gyvenę.