Tėvas

Neprisimenu, ar aš jojau apžergęs lazdą, ar šiaip sau bėgau, tik žinau, jog buvau basas. Lapnojau per saulės įkaitintas ir minkštas kelio dulkes. Tokias pilkas, kaip miltai.

Bėgau ir tyčia kojas brūžinau į žemę. Pilkas debesėlis sekė man iš paskos. Vėjo papūstas, jis pasvirdavo į pakelę ir smelkėsi į rugių lauką.

Užsižiopsojęs į belinguojančias varpas, į mėlynas rugiagėles, aš nepastebėjau akmens — ir plumpt išsitiesiau ant kelio. Pajutau, kaip diegte nudiegė kairiąją koją. Iš mažojo pirščiuko sunkėsi juosvo kraujo lašeliai ir riedėjo į dulkes. Atsisėdau parugėje, paėmiau į rankas nuskriaustąją koją ir ašarodamas lingavau. Taip supant skausmas visada mažesnis. Dabar nebepabėgsi. Klibinkščiavau tik kulnimi, o pirštus laikiau atstatęs. Kiek pastripenęs, pamačiau sugrįžtantį tėvą. Jis ėjo keliu, žvalgydamasis į laukus, ir ant peties nešėsi šakes. Man akyse tuoj prašviesėjo. Greitai nubraukiau ašaras, nes prie tėvo niekada nedrįstu verkti. „Vyrai nežliumbia",— sako jis man, kai aš kada nors imu timpčioti lūpą. O juk aš irgi vyras.

Tėvas mane pakėlė ant rankų — ir skausmo kaip nebūta. Aš žiūrėjau į jo veidą, tokį gerą, raukšlėtą ir įdegusį saulėje. Tik po išblukusios kepurės snapeliu pasislėpusios kaktos nepalietė spinduliai. Ji balta ir rasota. Jo marškiniai plačiai atsagstyti. Prakaituota krūtinė ir sprandas

aplipę smulkiais dobilų lapeliais. Tėvas grįžo iš pievų, kur krovė į kūgius šieną. Aš dabar mačiau tas pievas. Jos prasideda tuoj už rugių, už tų dviejų beržų, kurie tarsi broliai — aukšti ir tiesūs — stovi palaukėje. Iš ten sklido žmonių balsai, ten mačiau šmėžuojančias baltas moterų skareles ir šieno kūgius, kurie išsirikiavę leidosi į pakalnę.

—       Na ar nebeskauda pirščiuko? — paklausė tėvas.

—       Nebeskauda,— atsakiau aš.— Jau užgijo.

—       Ar gera, kai nešu tave ant rankų? — vėl-paklausė tėvas.

—       Labai gera,— ištariau ir dar stipriau apkabinau jo kaklą.

Tėvas tarė:

—       O kai aš būsiu senas ir man sunku bus vaikščioti, o tu būsi jaunas ir stiprus, ar neši mane?

—       Nešiu, tėveli, nešiu,— iš visos širdies užtikrinau.

Tėvo bei motinos visada švelnios rankos.

489 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
A. Pocius
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU