Tikra tiesa

Baisus atsitikimas! — pasakė višta, gyvenusi ne tenai, kur tas atsitiko, o visai kitame miesto pakraštyje. — Baisus atsitikimas vištininke! Dabar aš nedrįstu nakvoti viena! Gerai, kad ant laktų mūsų daug!

Ir ji pradėjo taip pasakoti, kad visoms vištoms plunksnos pasišiaušė, o gaidžiui skiauterė susitraukė. Taip, tikra tiesa!

Bet mes pradėkime nuo pradžių, o viskas prasidėjo viename vištininke, kitame miesto pakraštyje.

Saulė leidosi, ir visos vištos jau buvo ant laktų. Viena iš jų, balta trumpakojė, visados gerai dedanti nuskirtą kiaušinių skaičių, iš visų pusių gerbiama višta, užlėkusi ant laktų prieš miegą pradėjo kutentis snapu. Tik ėmė viena jos plunksnelė ir iškrito.

Iškrito! — pratarė višta. — Tai niekis, kuo daugiau aš kutenuosi, tuo darausi gražesnė!

Tas buvo pasakyta juokais, mat, ta višta buvo tokia juokdarė, bet vis dėlto, kaip jau sakyta, tai nekliudė jai būti labai gerbiamai. Po tų žodžių ji užmigo.

Vištininkas buvo tamsus. Visos vištos tupėjo šalia viena kitos, o ta, kur buvo arčiausia prie mūsų vištos, dar nemiegojo ir neklausydama išgirdo jos paskutinius žodžius netyčia, kaip paprastai turi būti, jeigu nori gražiai gyventi su artimaisiais. Bet vis dėlto neiškentusi pakuždėjo kitai savo kaimynei:

— Girdėjai? Aš nenoriu tik minėti jos vardo, bet čia yra perekšlė, kur galėtų visas plunksnas išsipešti, kad tik būtų gražesnė. Jei aš būčiau gaidys, į tokią nei nežiūrėčiau!

Aukštai ties vištomis tupėjo lizde pelėda su vyru ir vaikais. Pelėdos geros ausys, ir ji nepraleido nei vieno tos vištos žodžio. Suplasnojusi sparnais ir vartydama akis, pelėda tarė:

— Neklausykite tokių niekų! Bet jūs tikriausiai jau girdėjote. Aš taip pat girdėjau. Juk tam ausys duotos, kad girdėtumėm! Aure ten viena višta visai užsimiršo, kas dera perekšlei, ir pradėjo pešioti sau plunksnas net gaidžio akyse!

— Prenez garde aux enfants! (Atsargiau prie vaikų! (pranc.)) — pasakė pelėdos vyras. — Vaikams tokių daiktų nereikia klausytis!

— Norėčiau tai papasakoti tik anai pelėdai, kur priešais gyvena. Tai vienintelė mūsų apylinkėj pelėda, verta pagarbos. — Sulig tais žodžiais ji nuskrido pas tą pelėdą.

— U-bu-bū! —suūbavo paskui abi pelėdos netoli kaimyno karvelių. — Jūs girdėjot? U-bū! Viena višta išsipešiojo visas plunksnas, kad patiktų gaidžiui! Ji sušals, sušals negyvai, jei dar nesušalo! U-bū!

— Bur-kū, bur-kū! Kur, kur? — burkavo karveliai.

— Kaimyno kieme. Tai beveik mano akyse atsitiko. Nepritinka ir kalbėti apie tai, bet tikriausia tiesa!

— Tikim, tikim! — pasakė karveliai ir pradėjo burkuoti apačioje tupinčioms vištoms:

— Bur-kū, bur-kū! Viena višta, kiti sako net dvi, išsipešiojo visas plunksnas, kad tik kristų į akį gaidžiui. Pavojingas darbas! Juk galima persišaldyti ir galą gauti. Bet jos ir nukratė jau kojas!

— Ka-ka-ry-ko!— užgiedojo gaidys, skrisdamas ant tvoros. Jam pačiam akys dar lipo nuo miego, bet jis jau rėkė: — Trys. vištos žuvo dėl nelaimingos meilės gaidžiui! Jos išsipešiojo visas plunksnas! Kokia baisi istorija! Negaliu tylėti! Tegul visi sužino!

— Tegul, tegul! — pritarė šikšnosparniai.

Ir istorija sklido iš kiemo į kiemą, iš vienų vištų į kitas, galop atėjo į tą vietą, kur prasidėjo.

— Penkios vištos, — pasakojo čia, — išsipešiojo sau visas plunksnas, norėdamos parodyti, kuri iš jų labiau suliesėjo dėl meilės gaidžiui. Paskui jos šoko muštis prieš viena kitą, ir visos užsikapojo negyvai. Kokia sarmata ir savo giminės pažeminimas, o dar koks nuostolis šeimininkui!

Višta, kuriai buvo iškritusi viena plunksnelė, aišku, nepažino savo pačios istorijos ir pasipiktinusi, kaip dera tokiai garbingai vištai, pasakė:

— Kokios bjaurios tos vištos! O tokių juk daug! Panašių daiktų negali nutylėti. Kiek galėdama rūpinsiuosi, kad ta istorija patektų į laikraščius. Tegul sužino visas kraštas, tos vištos ir visa jų giminė verta to!

Iš tiesų laikraščiai paskelbė visą istoriją, ir tai buvo tikra tiesa: viena maža plunksnelė pavirto net į penkias vištas!

825 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU