Tinginė pati

Buvo vienas žmogus ir turėjo tinginę pačią. Vyras vis sako jai:

—      Ko tu neverpi? O pati jam:

—      Eik, žiūrėk - pilną aruodą verpstėm užkroviau, o tu man galvą kvaršini.

Vyras sako:

—      Nagi, parodyk, kur tavo verpalai?

Pati įlipo į aruodą ir, paėmus verpstę, kur buvo trupučiukas įverpta, kaišioja iš aruodo, rodydama vyrui ir sakydama:

—      Va viena, va kita, va trečia...

Vyras buvo lėtas žmogus ir, patikėjęs pačios žodžiais, klausė:

—      O kada gi tu mesi audeklą? Pati atsakė:

—      Pakirsk medžio ir nulenk lanktį — be lankčio nėra ant ko mesti. Išėjo vyras medžio lankčiui kirsti, o pati, nubėgus už kalnelio, kalba:

—      Kas lanktį kirs, to pati mirs!

Užgirdęs tai, vyras pametė kirsti ir, parėjęs namo, sako pačiai:

—      Buvau pradėjęs medį kirsti, bet užgirdau balsą: „Kas lanktį kirs, to pati mirs!" — tai ir nebekirtau.

—      Dėkui tau, širdele, kad manęs taip gailies,-— linksma kalbėjo pati. — Aš apmesiu audeklą ir be lankčio!

Paėmus rėčkelę, prikimšo pakulų, viršuj apdraikė siūlais ir padėjo pasuolin.

O buvo namuos jauna kalaitė, su ja labai mėgdavo vyras žaisti. Bežaidžiant jam su kalaite, pati ėmė bartis:

—      Neperleisk kalaitės per rėčkelę, nes mano apmestas audeklas pavirs į pakulas!

Vyras juokais ėmė ir užvijo kalaitę per rėčkelę. Pati pribėgus tik švyst vieną kuodelį pakulų žemėn, švyst kitą kuodelį ir rėkia ant vyro:

—      Kad tu pastiptum! Mano visos žiemos darbą suėdei!

Vyras numanė, kad pati apgaudinėja, bet tam kartui davė valią, galvodamas toliau kada ją pamokyti.

Vieną kartą užprašė giminės tą žmogų į vestuves. Norėtų ir pati važiuoti, bet neturi kuo apsitaisyti,— paskutinis sijonas visai nuplyšęs. Ėmė prašyti vyrą, kad nupirktų jai naujus rūbus. Vyras išėjo neva į miestą, bet nuėjo tik laukan, pasigavo baltą žąsį ir nešas namo.

Tuo tarpu jo pati, likus namie, kūrena krosnį ir vis bėgioja pro duris žiūrėti, ar jau pareina vyras su rūbais. Galų gale pamatė, kad jis atsineša po pažasčia baltą ryšulį. Nudžiugus įbėgo gryčion, nusirengė suplyšusį sijoną ir sviedė į krosnį:

—      Nebenoriu aš šitais skudurais segėti!

Parėjus vyrui, pati pamatė, kad jis ne rūbus atnešė, o žąsį. Ėmė ant jo bartis, bet vyras atsakė:

insert

—      Atleisk, širdele. Tai mat visa nelaimė atsitiko per tą bjaurybę kalaitę. Buvau nupirkęs labai gražius rūbus. Atsisėdau pasilsėti, ėmė ir peršoko kalaitė per nešulį, ogi žiūriu — mano ryšulys pavirtęs į žąsį. Ką čia dabar daryti? Žinai, aš tave įrišiu į šiaudų kūlį ir nusivešiu į vestuves, o tenai jau ne bėda — giminės aptaisys.

Taip ir padarė. Nuvežęs pastatė kūlį pašaly, o pats įėjo į vidų ir užsilinksminęs užmiršo apie savo pačią. O jau buvo rudens laikas. Pradėjo pati drebėti ir stenėti. Užgirdo vaikai bėgiodami po orą, ėmė rėkti:

—      Kūlys gyvas! Kūlys gyvas!

Visi eina laukan žiūrėti. Tada atsiminė vyras savo pačią, priėjęs tylom pasakė giminėms, kad čia jo pati, bet ji nedrįstanti vidun eiti — esanti pusnuogė.

Giminės jo pačią tuoj aptaisė ir įsivedė į vidų. Čia ji gerdama ir valgydama vis kalbėjo:

—      Kai parvažiuosiu namo, tai bus dienomis li li li, o naktimis pa pa pa.

Tai yra dienomis verps linus, o naktimis — pakulas.

736 žodžiai (Skaitysite 4 min.)

Jūsų vaikams

Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams. Galbūt rasite kažką įdomaus ir savo mažiesiems.
MENIU