Tinginio darbai pragare

Gyveno sau toks vyras. Sykį jis nuėjo į girią malkų pasikirsti, žiūri, kad ateina meška. Tos meškos išsigandęs, įlindo jis į krūmą, o meška atėjo prie to krūmo ir atsigulė. Tame krūme būdamas, jis užmigo, o kai pabudo, žiūri — ta meška pavirtusi gražia mergina. Jis tą merginą vedė ir susilaukė sūnaus. Sūnus, kai paaugo, buvo labai stiprus, tik didelis tinginys: būdavo, guli ir guli ant krosnies. Kartą tėvas jam sako:

—      Tu guli ir guli, nors nuvažiuotum į girią parvežti malkų.

Sūnus tuoj pasikinkė arklius, nuvažiavo į girią, prisikirto medžių, prisikrovė gerai vežimą — arkliai jo nepaveža! Tada jis arklius paleido, pasigavo girioj porą meškų, jas pasikinkė ir parpyškėjo namo. Kieme sustojo, atėjo į trobą ir sako:

—      Eikit iškinkyti!

Vyrai išėję pamatė, kad meškos vežime pakinkytos, persigandę spruko atgal į trobą. O jis sako:

—      Tai man vyrai, kad mano arklių negalit iškinkyti!

Nuėjęs iškinkė, tvarte uždarė ir pašėrė. Galvoja sau vienas: „Dar gal reiks kur rytoj važiuoti". Atėjęs ir vėl guli ant krosnies. Motina sako tėvui:

—      Matai, koks jis pajėgus. Jei kada užpyks, mus visus gali užmušti.

Kitą dieną tėvas jam sako:

—      Važiuok į pragarą: aš ten palikau du maišus miltų, tai juos man parvežk.

—      Gerai,— sako sūnus,— galėsiu nuvažiuoti.

Pasikinkė jis savo meškas ir bematant atsidūrė pragare. Kai tik atvažiavo, tuoj sako velniams:

—      Atiduokit man du maišus miltų, mano tėvas čia paliko.

—      Ką tu šneki, koks čia tėvas gali pas mus palikti?

—      Tai ką, jūs gerumu nenorit atiduoti?

Jis turėjo pasiėmęs tokią geležinę lazdą, tai kad ėmė tvoti tiems velniams, kad ėmė tvoti! Velniai tuoj atitempė jam porą maišų miltų. Jis tuos miltus parvežė ir vėl atsigulė ant krosnies. Tėvas pamatė, kad jis iš pragaro sugrįžo, ir jau visai išsigando. Kitą dieną sako:

—      Važiuok vėl į pragarą, aš ten palikau tris statines: vieną su auksu, kitą su sidabru, trečią su deimantais.

—      Tai ko tu vakar nesakei? Būčiau viską vienu sykiu parvežęs, o dabar man antras žygis. Na, bet ką darysi, nuvažiuosiu dar kartą su velniais pasipešti.

Pasikinkė meškas ir tuoj atsidūrė pragare.

—      Atiduokit mano tėvo tris statines su pinigais.

Velniai sako:

—      Žmogau, kokių tu nori statinių? Kokias tu čia padėjai?

—      Tai ką, dar manot neduoti?

Kad ėmė jis šveisti velniams su ta savo lazda, kad ėmė šveisti — velniai kaukdami atnešė jam statines. Jis susidėjo viską ir išvažiavo, bet velniams pagailo pinigų — ėmė jį vytis. Atsivijo, tuoj vieni meškas laiko, kiti rita statines. Jau jis mato, kad blogai, vėl kad ėmė duoti velniams su lazda, tie kūliais nusirito atgal į pragarą, o jis parvežė statines namo. Auksą ir sidabrą atidavė tėvui, o statinę su deimantais užsidėjo ant pečių ir sako:

—      Likit sveiki, aš eisiu į pasaulį laimės paieškoti: matau, kad čia man ne gyvenimas.

Ir išėjo sau. Nuėjo į girią, rado tokį dvarą — nieko jame nėra, nė gyvos dvasios. Išbuvo visą dieną, vakare atsigulė į lovą, bet ateina tokia juoda mergina ir sako:

—      Čia užkeiktas dvaras. Kad tu šiąnakt čia iškęstum, tai dvaras atgytų, o aš likčiau balta.

Mergina pradingo, o kai tik gerai sutemo, su vėtrom, su muzikom privažiavo į dvarą velnių. Visi pradėjo šokdinti tą merginą, o jis nusitvėrė savo lazdą ir sako velniams:

—      Ar jau jūs, bjaurybės, čia? Seniai gavot nuo manęs — šiandien vėl gerai iškaršiu jums kailį!

Atėmė iš jų merginą, pats atsistojo prie durų ir sako:

—      Dabar jus laikysiu iki gaidžių, o paskui kai duosiu, tai duosiu!

Velniai palaukė palaukė, jau mato, kad gero nebus, kad vėl gaus lazdų, tai visi kaip lėkė, net galą trobos išgriovė. Visas dvaras tuoj atgijo, o ta mergina liko balta. Jis ją vedė ir laimingai tame dvare gyveno.

854 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU