Trys gyvatės lapeliai

Gyveno kartą toks neturtingas žmogus ir nebegalėjo net savo vienintelio sūnaus išmaitinti. Sykį sūnus ir sako:

– Mielasis tėveli, tu taip sunkiai vertiesi, aš esu tau našta, geriau eisiu ir pats užsidirbsiu sau duoną.

Palaimino tėvas sūnų ir su didžiu liūdesiu atsisveikino. O tuo metu vienos galingos šalies karalius buvo įsitraukęs į karą, jaunikaitis parsisamdė jam ir išėjo kariauti. Ir kai tik jis atsidūrė kovos lauke, užvirė didelis mūšis. Kiekviename žingsnyje pavojus tykojo, aplinkui zvimbė kulkos, kovos draugai krito iš dešinės ir iš kairės. O kai žuvo ir vadas, visi, kas dar liko gyvi, buvo jau bebėgą, bet jaunikaitis išėjo į priekį ir sušuko padrąsindamas:

– Mes neleisim tėvynei pražūti!

Kiti paklausė jo raginimo, puolė ir nugalėjo priešą. Kai karalius išgirdo, kad tik jam turi būti dėkingas už pergalę, iškėlė jį virš visų kitų, apipylė dideliais turtais ir padarė pirmuoju savo karalystėje.

Karalius turėjo dukterį, ji buvo labai graži, bet kartu ir labai keista. Ji buvo davusi sau žodį tekėti tik už tokio vyro, kuris pasižadės gyvas pasilaidoti drauge su ja, jeigu ji pirma numirtų.

– Jeigu jis mane iš širdies mylės, – sakė ji, – tai kam tada ir jam begyventi.

Ji irgi žadėjo padaryti tą patį: jeigu vyras numirtų pirmas, eiti į kapą drauge su juo. Tas keistas jos įžadas atbaidydavo visus jaunikius, bet jaunikaitis buvo taip sužavėtas jos grožio, jog nieko nepaisė – nuėjo pas karalių ir paprašė jos rankos.

– O ar tu žinai, – paklausė tėvas, – ką turėsi jai pažadėti?

– Jeigu ją pergyvensiu, turėsiu drauge su ja į kapą eiti, – atsakė jis. – Bet mano meilė yra tokia didelė, kad man tas pavojus visai nebaisus.

Karalius sutiko, ir juodu labai iškilmingai atšventė vestuves.

Kurį laiką jaunieji gyveno drauge linksmi ir laimingi, bet šit atsitiko, kad jaunoji karalienė ėmė ir susirgo sunkia liga, ir nė vienas gydytojas negalėjo jai padėti. Ir kai jau gulėjo ji ant lentos, jaunasis karalius staiga prisiminė, ką buvo kadaise pasižadėjęs, ir jam baisu pasidarė gyvam į kapą gulti, bet nebuvo kitos išeities: karaliui įsakius, prie visų vartų stovėjo sargybiniai, ir jau nebegalėjai nuo savo likimo pabėgti. Kai atėjo laidotuvių diena, ir numirėlės palaikai buvo perkelti į karališkąjį rūsį, nuvedė jį tenai, uždarė ir užrakino duris.

Šalia karsto stovėjo stalas, ant jo – keturios žvakės, keturi kepaliukai duonos ir keturi buteliai vyno. Kai šitie pasibaigs, jis turės mirti. Ir sėdėjo jis ten, kupinas skausmo ir liūdesio, valgė kasdien tik po kąsnelį duonos, gėrė tik po šlakelį vyno ir vis tiek matė, kaip mirtis vis labiau artėja.

Kartą, kai jis taip sėdėjo ir spoksojo įsmeigęs žvilgsnį į sieną, žiūri – iš rūsio kampo išlindo gyvatė ir šliaužia prie velionės. Manydamas, kad gyvatė atslinko graužti numirėlės kūno, išsitraukė kalaviją ir tarė:

– Kol aš gyvas, neleisiu jos liesti.

Ir čiaukšt čiaukšt sukapojo gyvatę į tris gabalus. Po kiek laiko išlindo iš kampo kita gyvatė, bet, pamačiusi, kad ana guli negyva ir sukapota, tuoj apsisuko ir nušliaužė atgal, o netrukus vėl pasirodė, įsikandusi tris žalius lapelius. Paskui paėmė tris gyvatės gabalus, sudėjo kaip buvo ir ant kiekvienos žaizdos užklojo po lapelį. Ir sukapoti gabalai tuoj pat suaugo, gyvatė sujudėjo ir atgijo, tada abi šmurkšt ir pradingo, palikusios lapelius ant žemės. Visa tai regint, nelaimingajam dingtelėjo mintis, ar nuostabi lapelių galia, atgaivinusi gyvatę, negalėtų padėti ir žmogui. Tad pakėlė lapelius nuo žemės ir vieną jų uždėjo numirėlei ant burnos, o kitus ant akių. Ir vos tik jis taip padarė, kraujas ėmė vaikščioti gyslomis, mušė į išblyškusį veidą ir vėl nuraudonino skruostus. Mirusioji atsikvėpė, pramerkė akis ir tarė:

– O ponedie, kur aš esu?

– Tu esi su manim, mieloji žmonele, – atsakė jis ir papasakojo, kaip viskas atsitiko, ir kaip jis prikėlė ją iš numirusių.

Paskui padavė jai duonos ir vyno, ir kai ji, atgavusi jėgas, atsikėlė, juodu priėjo prie rūsio durų ir pradėjo belsti ir taip garsiai rėkti, jog išgirdę sargybiniai pranešė karaliui. Karalius pats nulipo į rūsį ir atidarė duris. Radęs abu gyvus ir sveikus, jis labai džiaugėsi, kad pagaliau pasibaigė visos jų bėdos. O tuos tris gyvatės lapelius jaunasis karalius pasiėmė, padavė vienam tarnui ir pasakė:

– Žiūrėk, gerai juos saugok ir visada nešiokis, ką gali žinoti, kokioje dar bėdoje gali jų prireikti.

Tačiau prikelta iš numirusių žmona pasidarė lyg nebe ta: atrodė, kad jos širdis atšalo, ir ji nustojo mylėjusi savo vyrą.

Kai po kiek laiko jaunasis karalius susiruošė plaukti per jūrą aplankyti savo seno tėvo, ir juodu įsėdo į laivą, ji pamiršo tą didelę meilę ir ištikimybę, kurią jis andai parodė, gelbėdamas ją nuo mirties, ir jos širdis nelemtai palinko prie laivininko. Kartą, kai jaunasis karalius miegojo, ji pasišaukė laivininką, nutvėrė miegantį vyrą už galvos, laivininkui liepė griebti už kojų, ir išmetė juodu jaunąjį karalių į jūrą.

Padariusi tą piktą darbą, tarė ji laivininkui:

– Dabar grįžkim atgal ir pasakykim, kad mano vyras kelionėje mirė. Aš pasistengsiu tave taip išliaupsinti ir išgirti tėvui, jog jis išleis mane už tavęs, ir tu būsi jo sosto įpėdinis.

Tačiau visa tai matė ištikimasis tarnas; slapčiomis atsirišo jis nuo laivo mažytį laivelį, įsėdo ir nusiyrė gelbėti savo pono, palikęs išdavikus plaukti tolyn. Jis išgriebė skenduolį iš vandens, uždėjo jam ant akių ir burnos tris gyvatės lapelius, kuriuos visą laiką nešiojosi, ir atgaivino savo poną.

Dieną ir naktį abu yrėsi iš visų jėgų, ir jų laivelis taip greitai skriejo bangomis, kad jie parplaukė pas senąjį karalių anksčiau negu anie. Karalius nustebo, pamatęs juos vienus sugrįžtant, ir paklausė, kas jiems nutiko. Kai sužinojo apie savo dukters pikta-

darybę, tarė:

– Aš negaliu patikėti, kad ji taip nedorai pasielgė, bet tuoj pamatysim, kaip iš tikrųjų yra.

Ir liepė abiem eiti į slaptą kambarį ir niekam nesirodyti. Netrukus parplaukė didysis laivas, ir piktadarė, nutaisiusi liūdną miną, stojo prieš tėvą. Šis tarė:

– Kodėl tu grįžti viena? Kur tavo vyras?

– Ak, mielasis tėveli, – atsakė ji, – aš grįžtu namo su didžiu liūdesiu, kelionėje mano vyras staiga susirgo ir mirė, ir jeigu gerasis laivininkas nebūtų man padėjęs, aš būčiau pražuvusi. Jis buvo jo mirties liudininkas ir gali tau viską papasakoti.

Karalius tarė:

– Aš tuoj prikelsiu numirėlį.

Atidarė duris ir išleido žentą su tarnu iš kambario.

Pamačiusi savo vyrą, karalienė sustingo lyg stabo ištikta, paskui puolė ant kelių ir ėmė maldauti pasigailėjimo. Karalius tarė:

– Nėra tau pasigailėjimo, jis sutiko su tavim mirti ir grąžino tau gyvybę, o tu jį nužudei miegantį, todėl turi atsiimti, ko nusipelniusi.

Ir buvo ji kartu su savo bendrininku įsodinta į kiaurą laivą ir paleista į jūrą, ten jie netrukus ir nuskendo bangose.

1341 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU