Trys kalbos

Gyveno kartą Šveicarijoj senas grafas ir turėjo tik vieną vienintelį sūnų, bet tas buvo kvailas ir nieko negalėjo išmokti. Kartą tėvas ir sako:

– Klausyk, sūneli, nieko negaliu tau į galvą įkalti, nors darau ką tik įmanydamas. Turėsi iš namų eiti, atiduosiu tave vienam garsiam mokytojui, tegu jis pabando tave pralamdyti.

Išsiuntė jaunikaitį į kitą miestą, ir išbuvo jis pas mokytoją visus metus. Po metų sugrįžta namo, tėvas ir klausia:

– Na, sūneli, ko tu išmokai?

– Tėve, aš išmokau suprasti, ką šunys loja, –

atsakė šis.

– Dėl Dievo meilės! – sušuko tėvas. – Ir tai viskas, ko tu išmokai? Tada aš išsiųsiu tave į kitą miestą pas kitą mokytoją.

Nugabeno vaikiną į kitą miestą, ir išbuvo jis pas tą mokytoją taip pat metus. Kai sugrįžo namo, tėvas vėl klausia:

– Sūneli, ko tu išmokai?

Sūnus atsakė:

– Tėve, aš išmokau suprasti, ką paukščiai šneka. Tėvas supyko ir sako:

– Ak tu, netikša, sugaišai tiek brangaus laiko ir nieko neišmokai. Kaip tau ne gėda man į akis rodytis? Aš išsiųsiu tave pas trečią mokytoją, bet jeigu ir ten nieko neišmoksi, tada aš tau daugiau nebe tėvas.

Sūnus išbuvo ir pas trečią mokytoją visus metus, o kai sugrįžo, tėvas vėl paklausė:

– Na, sūneli, ko tu išmokai? Ir sūnus atsakė:

– Tėveli, per šiuos metus aš išmokau suprasti, ką varlės kvarkia.

Tėvas baisiausiai įniršo, pašokęs sušaukė savo tarnus ir tarė:

– Šitas žmogus daugiau man nebe sūnus, aš atsižadu jo ir įsakau nuvesti į mišką ir nužudyti.

Tarnai nuvedė sūnų į mišką, bet kai reikėjo žudyti, negalėjo – pasigailėjo ir paleido. O kad senasis grafas patikėtų, jog išpildė įsakymą, parnešė išpjovę stirnos akis ir liežuvį.

O jaunikaitis ėjo, ėjo, po kiek laiko priėjo tokią pilį ir pasiprašė nakvynės.

– Gerai, – tarė pilies šeimininkas, – jeigu sutinki nakvoti senajame bokšte, tai eik, bet aš tave perspėju, ten gali galvą palydėti, tas bokštas pilnas piktų šunų, jie loja ir kaukia be perstojo, todėl kartkarčiais reikia įmesti jiems žmogų, ir jie tuoj pat jį sudrasko.

Visas kraštas dėl to kentėjo ir liūdėjo, tačiau niekas toje bėdoje padėti negalėjo. O jaunikaitis neišsigando ir tarė:

– Na tai kas, tik nuleiskit mane pas tuos lojančius šunis ir duokit kokio ėdalo, kad turėčiau jiems ko numesti; man jie nieko nedarys.

Kad jau tokia buvo jo valia, tai davė jam šio to piktiems šunims pašerti ir nuleido į bokštą. Ir kai jis ten įėjo, šunys jo nelojo, vaikščiojo aplinkui, meiliai vizgindami uodegas, ėdė, ką jis davė, ir nieko jam nedarė. Kitą rytą visi baisiausiai nustebo, kai jis vėl pasirodė sveikas ir gyvas ir pasakė pilies valdovui:

– Šunys savo kalba man apsakė, kodėl jie ten yra, ir kodėl per tai kenčia visas kraštas. Jie yra užkeikti ir turi saugoti didelį lobį, užkastą bokšte, ir tol nenurims, kol tas lobis nebus iškeltas į dienos šviesą. O kaip tai padaryti, aš taip pat sužinojau iš jų kalbų.

Visi apsidžiaugė, išgirdę tokius jo žodžius, o pilies valdovas pažadėjo priimti jį už sūnų, jeigu jis tą darbą atliks.

Jaunikaitis vėl nusileido į bokštą, o kad žinojo, ką turi daryti, tai ir iškėlė pilną skrynią aukso. Ir nuo to laiko niekas daugiau nebegirdėjo šunų kauksmo, jie dingo pradingo, ir kraštas buvo išvaduotas iš tos nelaimės.

Po kiek laiko jaunikaitis sumanė keliauti į Romą. Kelionėje pasitaikė važiuoti pro balą, kur tupėjo ir kvarkė varlės. Jaunikaitis pasiklausė ir, kai suprato, ką jos kalba, susimąstė ir nuliūdo. Galų gale nuvažiavo į Romą, o ten ką tik buvo miręs popiežius, ir kardinolai niekaip negalėjo nuspręsti, kas turėtų būti jo įpėdinis. Po ilgų dvejonių nutarė išrinkti popiežium tą, ant kurio nusileis stebuklingas Dievo Apvaizdos ženklas. Ir vos tik jie taip nusprendė, tą pačią akimirką į bažnyčią įžengė jaunasis grafas, ir staiga atskrido du balti kaip sniegas balandžiai ir nutūpė jam ant pečių. Dvasininkai suprato, kad tai Dievo ženklas, ir tuoj pat paklausė jį, ar sutinka būti popiežium. Iš pradžių jis dar abejojo, nežinojo, ar yra to vertas, bet, balandžių įkalbėtas, galų gale sutiko.

Tad buvo pateptas ir įšventintas, ir išsipildė tai, ką jis kelionėje iš varlių buvo nugirdęs ir kuo tada pats patikėti nenorėjo, – kad reikės būti Šventuoju Tėvu. Paskui jis turėjo laikyti mišias ir nemokėjo nė vieno žodžio, bet abu balandžiai tupėjo jam ant pečių ir viską pasakinėjo į ausį.

933 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU