Trys maži girinukai

Buvo kartą vyras, kuriam mirė pati, ir moteris, kuriai mirė vyras; tas vyras turėjo dukterį, ir ta moteris turėjo dukterį. Mergaitės buvo pažįstamos ir drauge eidavo pasivaikščioti, o paskui užsukdavo į tos moters namus. Vieną sykį ta moteris ir sako vyro dukteriai:

– Žinai, pasakyk savo tėvui, kad aš norėčiau už jo tekėti, tada tu kiekvieną rytą praustumeis pienu ir gertum vyną, o mano duktė ir praustųsi vandeniu, ir gertų vandenį.

Mergaitė parėjo namo ir papasakojo tėvui ką girdėjusi. Tėvas ir sako:

– Ką man daryti? Vedybos yra džiaugsmas ir vargas drauge.

Šiaip svarstė, taip svarstė, bet niekaip negalėjo apsispręsti, galų gale nusiavė batą ir sako:

– Imk šitą batą, jis kiauru padu, užnešk ant aukšto, pakabink ant didelės vinies ir pripilk vandens. Jeigu batas laikys vandenį, tada aš dar kartą vesiu, o jeigu praleis, tada – ne.

Mergaitė taip ir padarė, kaip jai buvo sakyta. Bet nuo vandens skylė užbrinko, ir batas liko sklidinas kaip akis. Mergaitė pranešė apie tai tėvui. Tada jis pats užlipo ant aukšto ir, kai pamatė, kad taip ir yra, kaip duktė sakė, nuėjo pas tą moterį ir pasipiršo, ir juodu atšventė vestuves.

Kitą rytą, kai abi mergaitės atsikėlė, žiūri – podukrai padėta pieno praustis ir vyno gerti, o tikrajai dukteriai – vandens praustis ir vandens gerti. Antrą rytą buvo padėta vandens praustis ir vandens gerti kaip podukrai, taip ir pamotės dukteriai. Trečią rytą vandens praustis ir vandens gerti buvo padėta podukrai, o pieno praustis ir vyno gerti – tikrajai dukteriai; taip paskui ir liko visam laikui. Pamotė baisiausiai nekentė podukros ir nebeišmanė nė kaip ją skriausti, ujo kasdien vis labiau ir labiau. Be to, dar ir pavydėjo, nes podukra buvo graži ir miela, o jos duktė – bjauri ir nevalyva.

Kartą žiemos metą, kai žemę kaustė gruodas, o kalnai ir slėniai buvo užversti sniegu, pamotė pasiuvo popierinę suknelę, pasišaukė podukrą ir sako:

– Še, vilkis suknelę, eik į girią ir prirink man pilną krepšelį žemuogių, aš labai jų noriu.

– Dėl Dievo, – tarė mergaitė, – žiemą juk žemuogės neauga, žemė sušalusi, ir viską dengia sniegas. Ir kaip aš eisiu su popierine suknele? Juk lauke taip šalta, kad net kvapą gniaužia. Vėjas ją kiaurai perkoš, erškėčiai nudraskys nuo kūno.

– Tu dar man priešgyniausi? – suriko pamotė. – Greičiau dink man iš akių ir nedrįsk pasirodyti, kol nepririnksi pilno krepšelio žemuogių.

Paskui dar įbruko kriaukšlę sužiedėjusios duonos ir pasakė:

– Užteks tau jos visai dienai, – ir pagalvojo sau:

„Lauke ji sušals, numirs iš bado ir niekados daugiau nesimaišys man po akių.“

Mergaitė pakluso – užsivilko popierinę suknelę ir išėjo, krepšeliu nešina. Aplinkui kiek tik akis užmato, klojėjo sniegas, nebuvo matyti nė mažiausio žalio stiebelio. Nuėjusi į girią, išvydo mažą trobelytę, iš kurios žvelgė trys maži girinukai. Mergaitė pasisveikino ir nedrąsiai pasibeldė į duris. Nykštukėliai sušuko:

– Prašom!

Ji įėjo ir atsisėdo ant suolo palei krosnį – sušils ir suvalgys čia savo pusryčius. Girinukai ir sako:

– Duok ir mums trupučiuką.

– Prašom, – atsakė mergaitė, perlaužė kriaukšlelę duonos ir pusę atidavė.

Tie paklausė:

– Ką tu veiki žiemos metą su savo plonyte suknele čia, girioje?

– Ak, – atsakė ji, – aš turiu pririnkti pilną krepšelį žemuogių, ir kol jų neparnešiu, nevalia man namo grįžti.

Kai ji suvalgė duoną, girinukai padavė šluotą ir sako:

– Nušluok prie užpakalinių durelių sniegą. Išėjo mergaitė į lauką, o nykštukai ir tariasi:

– Kuo mes ją apdovanosim, kad ji tokia gera ir klusni ir savo duona su mumis pasidalijo?

Pirmasis ir sako:

– Aš ją apdovanosiu, kad kiekvieną dieną ji eitų vis gražyn ir gražyn.

Antrasis sako:

– Aš ją apdovanosiu, kad kalbant kas žodis kristų jai iš burnos auksiniai pinigai.

Trečiasis sako:

– Aš ją apdovanosiu, kad atvyktų karalius ir paimtų ją sau už pačią.

O mergaitė padarė, ką girinukai buvo liepę, – nušlavė sniegą už mažytės trobelės, ir kaip jūs manot, ką ji ten rado? Ogi žemuogių! Prisirpusios, tamsiai raudonos, jos pilte pylėsi iš po sniego. Apsidžiaugusi mergaitė pririnko jų pilną krepšelį, padėkojo girinukams, padavė kiekvienam ranką ir parbėgo namo – atiduos pamotei, ko toji geidė. Ir vos tik įėjo pro duris ir pasakė „labą vakarą“, tuoj ir iškrito iš burnos auksinis pinigėlis. Paskui ėmė pasakoti, kas nutiko girioje, ir kas žodis vis krito jai iš burnos auksiniai, tad netrukus jais buvo nuklota visa troba.

– Tik pažiūrėkit! Koks išdykumas! – sušuko jos įseserė. – Šitaip švaistytis pinigais!

Bet širdyje ji pavydėjo ir pati užsinorėjo eiti į girią žemuogių rinkti.

Motina bandė ją atkalbėti:

– Kur tu eisi, dukrele, toks šaltis, dar peršalsi. Bet kad duktė vis nedavė ramybės, tai galų gale

nusileido, pasiuvo jai gražius kailinius, apvilko, aptūlojo ir įdėjo į kelionę duonos su sviestu ir pyrago.

Mergina nuėjo į girią ir – tiesiai prie tos mažos trobelytės. Trys girinukai ir šį kartą žiūrėjo pro langą, bet jinai nepratarė jiems nė žodžio, nepasisveikinusi, net nepažvelgusi į jų pusę, įklumpsėjo į vidų, atsidrėbė palei krosnį ir ėmė šlamšti duoną su sviestu ir pyragą.

– Duok ir mums trupučiuką, – sušuko mažyliai.

Bet ji atsakė:

– Man ir pačiai neužtenka, kaip aš dar kitiems duosiu.

Kai baigė valgyti, girinukai tarė:

– Še tau šluotą, nušluok mums prie užpakalinių durelių sniegą.

– Dar ko, patys nusišluokit, – atšovė ji, – aš jums ne tarnaitė.

Pamačiusi, kad girinukai nesiruošia nieko dovanoti, išdūlino pro duris.

Girinukai ėmė tarp savęs tartis:

– Kuo mes ją apdovanosim, kad ji tokia neklusni, tokios piktos ir pavydžios širdies, nenori niekam gero daryti?

Pirmasis sako:

– Aš ją apdovanosiu, kad kiekvieną dieną ji eitų vis bjauryn ir bjauryn.

Antrasis sako:

– Aš ją apdovanosiu, kad kalbant kas žodis kristų jai iš burnos rupūžės.

Trečiasis sako:

– Aš ją apdovanosiu, kad ji numirtų ne sava mirtimi.

Mergina paieškojo, paieškojo lauke žemuogių ir, nieko neradusi, nepatenkinta parėjo namo. Ir vos tik ji pravėrė burną, norėdama motinai papasakoti, kas nutiko girioje, kad pradės jai kristi iš burnos rupūžės, kas žodis vis rupūžė, net koktu visiems nuo to pasidarė.

Pamotę dar didesnis pasiutimas pagavo, dabar ji nieko daugiau ir negalvojo, tik kaip skaudžiau užduoti širdį podukrai, kuri kasdien vis gražėjo ir gražėjo. Galų gale paėmė katilą, užkaitė ir pradėjo siūlus šutinti. Kai sruogos iššuto, užkorė jas vargšei mergaitei ant pečių, įbruko į rankas kirvį ir liepė eiti prie užšalusios upės, išsikirsti eketę ir gerai išskalauti siūlus. Mergaitė paklausė, nuėjo ir kerta eketę. Taip jai bekertant, privažiuoja graži karieta, o toje karietoje sėdi karalius. Karieta sustojo, karalius ir klausia:

– Vaikeli, kas tu tokia ir ką čia veiki?

– Aš esu vargšė mergaitė ir atėjau čia siūlų skalauti.

Karaliui pagailo mergaitės, o dar kai pamatė, kokia ji graži, tarė:

– Gal nori su manim važiuoti?

– O taip, mielai, – atsakė mergaitė apsidžiaugusi, kad nebereikės maišytis pamotei ir įseserei po akių.

Tad įsėdo į karietą ir nuvažiavo su karalium į jo rūmus. Ten jie labai iškilmingai atšventė vestuves, kaip ir buvo mergaitei žadėję miške girinukai. Po metų jaunoji karalienė pagimdė sūnų, ir kai pamotė sužinojo apie tą didžią jos laimę, tuoj su savo dukteria atbildėjo į rūmus, dėdamasi norinti aplankyti gimdyvę.

Bet kai kartą karalius kažkur išėjo, ir kambaryje nieko daugiau nebuvo, toji žiežula stvėrė karalienę už galvos, o duktė už kojų, iškėlė iš lovos ir išmetė pro langą į šalia tekančią upę. Paskui jos bjaurioji duktė atsigulė į lovą, o senė ją užklojo, kad nė galvos nebūtų matyti. Kai sugrįžęs karalius panoro su žmona pasikalbėti, senė sušuko:

– Cit, cit, dabar negalima kalbėti, ji labai suprakaitavusi, leiskit jai šiandien pailsėti.

Karalius nieko pikto neįtarė ir atėjo tik kitą rytą, bet kai užšnekino žmoną, ir toji prakalbo, jai iš burnos kas žodis ėmė kristi rupūžės, nors anksčiau krisdavo auksiniai pinigėliai. Karalius paklausė, kas tai galėtų būti, bet senė paaiškino, kad tai nuo didelio prakaitavimo, paskui praeisią.

O naktį virėjo padėjėjas pamatė, kaip vandens nutekamuoju lataku įplaukė antis ir prašneko:

– O, karaliau, ką veiki? Ar tu miegi, ar budi?

Ir, kai niekas neatsiliepė, antis paklausė:

– Ką gi mano viešnios veikia?

Tada virėjo padėjėjas atsakė:

– Pučia į akį kaip reikia.

Ir dar ji paklausė:

– Ką veikia mano vaikelis?

Tas atsakė:

– Miega ramiai savo lopšely.

Paskui antis pavirto į karalienę, užlipo į rūmus, pamaitino kūdikį, papureno jo patalėlį, apklostė ir vėl, pavirtusi antimi, nuplaukė iš kur atplaukusi. Taip ji lankėsi dvi naktis, trečią pasakė virėjo padėjėjui:

– Nueik ir pasakyk karaliui, kad paimtų kalaviją ir tris kartus mostelėtų ant slenksčio virš manęs.

Virėjo padėjėjas nubėgo ir viską pasakė karaliui. Karalius atėjo ir tris kartus mostelėjo kalaviju viršum šmėklos; ir sulig trečiu mostu prieš jį stojosi jo žmona, žvali, gyva ir sveika, tokia pati kaip ir pirma buvusi.

Karalius nesitvėrė džiaugsmu, bet laikė karalienę paslėpęs vienoje kamarėlėje ligi sekmadienio, kai turėjo būti kūdikio krikštynos. Kai kūdikis buvo pakrikštytas, tada jis tarė:

– Ko nusipelno žmogus, kuris paima kitą iš lovos ir įmeta į vandenį?

– Nieko kito, – atsakė senė, – kaip įkišti nedorėlį į statinę, prikalinėtą vinių, ir nuridenti nuo kalno į upę.

Tada karalius tarė:

– Tu pati pasiskyrei sau nuosprendį.

Ir liepė atnešti tokią statinę ir įkišti į ją senę kartu su jos dukteria. Paskui užkalė dugną ir nurideno statinę pakalnėn tiesiai į upę.

1880 žodžiai (Skaitysite 10 min.)
  10 - 26 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU