Trys Paršiukai

Kitą kartą gyveno trys paršiukai — trys broliai. Visi vieno ūgio, rubuiliai, rausvi, su vienodom, linksmai užsirietusiom uodegytėm.

Net jų vardai buvo panašūs: Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas.

Visą vasarą jie vartaliojosi po žolę, šildėsi prieš saulutę, lepinosi klanuose.

Bet va atėjo ruduo.

Saulė jau ne taip kaitriai šildė, ties nugeltusiu mišku kybojo pilki debesys.

— Metas mums pagalvoti apie žiemą,— pasakė kartą Naf Nafas savo broliams, atsibudęs ankstų rytą.— Aš visas drebu nuo šalčio. Mes galim peršalti. Imkim ir pasistatykim namą, žiemosim sau drauge po vienu šiltu stogu.

Bet jo broliai nenorėjo imtis darbo. Kur kas maloniau paskutines šiltas dienas valiūkauti ir straksėti po klanus, negu rausti žemę ir vilkti akmenis.

—      Suspėsim! Žiema dar toli. Mes dar pasilinksminsim,— pasakė Nif Nifas ir vikstelėjo per galvą.

—       Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą,— tarė Nuf Nufas ir atgulė j klaną.

—       Aš taip pat,— pridūrė Nif Nifas.

—       Na kaip sau norit. Tuomet aš vienas statysiuosi,— pasakė Naf Nafas.— Jūsų nelauksiu.

Dienos ėjo vis žvarbyn ir žvarbyn, tačiau Nif Nifas ir Nuf Nufas neskubėjo. Juodu ir galvoti nenorėjo apie darbą: dykinėjo nuo ryto iki vakaro, žaidė, kaip dera paršeliams, šokinėjo ir vartėsi per galvą.

—      šiandien mes dar pasiausim,— sakė juodu,— o rytoj iš ryto imsimės darbo.

Bet ir kitą dieną abu tą pat bylojo.

Ir tik tuomet, kai didysis klanas šalia kelio ėmė rytais trauktis plonu ledeliu, broliai tinginiai pagaliau kibo j darbą.

Nif Nifas nusprendė, kad paprasčiausia ir greičiausia taisytis pirkelę iš šiaudų. Jis taip ir padarė, su nieku nepasitaręs. Pavakare jo pirkelė jau buvo baigta.

Nif Nifas užklojo ant stogo paskutinę šiaudų gniūžtelę ir, labai patenkintas savo namuku, linksmai uždainavo:

Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!

Taip dainuodamas, jis nutraukė pas Nuf Nufą.

Nuf Nufas netoliese taip pat statėsi namuką.

Jis stengėsi greičiau užbaigti šį nuobodų ir neįdomų darbą. Iš pradžių, kaip ir brolis, jis buvo benorįs darytis pirkelę iš šiaudų, bet paskui nusprendė, kad tokiame name žiemą bus labai šalta. Surėmus iš šakų ir virbų, namas bus tvirtesnis ir šiltesnis.

Taip jis ir padarė.

Sukalė žemėn kuolus, perpynė juos virbais, stogą apvertė sausais lapais, ir vakarop namas buvo baigtas.

Nuf Nufas didžiuodamasis apėjo aplinkui keletą ratų ir uždainavo:

Mano namas nuostabus, Nuostabus, nuostabus! Atlaikys jis net griausmus, Net griausmus, net griausmus!

Dar jis nebaigė dainos, ir iš už krūmo šmurkštelėjo Nif Nifas.

—      Na štai ir tu pasistatei! — tarė Nif Nifas broliui.— Aš sakiau, kad mudu greit šį darbą atliksim! Dabar esame laisvi ir galime daryti visa, kas tik į galvą ateis!

—      Eime pas Naf Nafą, pažiūrėsim, kokį namą jis pasistatė! — tarė Nuf Nufas.— Kažkodėl mes jį seniai bematėme!

—      Eime, pažiūrėsim! — sutiko Nif Nifas.

Ir abu broliai, labai patenkinti, kad nieku daugiau nereikia rūpintis, dingo už krūmų.

Naf Nafas šit jau kelios dienos įnikęs statė. Jis prisivilko akmenų, prisikasė molio ir dabar neskubėdamas rengė saugų, tvirtą namą, kuriame būtų galima pasislėpti nuo vėjo, lietaus ir šalčio. Jis įstatė namui sunkias ąžuolines duris su sklendė- mis, kad vilkas, atsibastęs iš gretimo miško, negalėtų įsibrauti.

Nif Nifas ir Nuf Nufas užtiko brolį bedirbantį.

— Ką tu statai? — vienu balsu sušuko nustebę Nif Nifas ir Nuf Nufas.— Kas čia, paršiuko namas ar tvirtovė?

—        Paršiuko namas turi būti tvirtovė! — ramiai atsakė Naf Nafas tebedirbdamas.

—        Ar tik neketini tu su kuo nors kariauti? — linksmai sukriuksėjo Nif Nifas ir mirktelėjo Nuf Nufui.

Ir abu brolius apėmė toks linksmumas, kad žvygavo ir kriūkė ant visos laukymės.

O Naf Nafas lyg niekur nieko tebe- mūrijo savo namo akmeninę sieną, niūniuodamas panosėj:

Protingiausias tai jau aš, Tai jau aš, tai jau aš! Mūro namą kraunuos aš, Kraunuos aš, kraunuos aš!

Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Nejslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!

—        Čia jis mini kažkokį žvėrį? — pa*- klausė Nif Nifas Nuf Nufą.

—        Čia tu mini kažkokį žvėrį? — paklausė Nuf Nufas Naf Nafą...

—        Aš dainuoju apie vilką! — atsakė Naf Nafas ir prilipdė dar vieną akmenį.

—        Žiūrėkit, kaip jis bijosi vilko! —> tarė Nif Nifas.

—        Bijosi, kad jo nesuėstų! — pridūrė Nuf Nufas.

Ir broliai dar labiau įsilinksmino.

—      Iš kur jau čia rasis vilkų! — pasakė Nif Nifas.

—      Jokių vilkų nėra! Jis tiesiog bailys! — pridūrė Nuf Nufas. Ir juodu ėmė šokdami dainuoti:

Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!

Juodu norėjo Naf Nafą paerzinti, bet jis nė neatsigręžė.

—      Eime, Nuf Nufai,— pasakė tada Nif Nifas.—Čia mums nėra ko veikti!

Ir abu broliai narsuoliai nutraukė valiūkauti. Eidami juodu dainavo ir šoko, o kai pasiekė mišką, tai taip įsišėliojo, kad prižadino po pušimi miegojusį vilką.

—      Koks ten triukšmas? — nepatenkintas suurzgė piktas ir alkanas vilkas ir nušuoliavo į tą pusę, kur žvygavo ir kriuksėjo du maži, kvaili paršiukai.

—      Na, iš kur jau čia rasis vilkų! — kalbėjo tuo metu Nif Nifas, kuris vilkus buvo matęs tik paveikslėliuose.

—     šit mudu jį pačiupsim už nosies, tai žinos! — pridūrė Nuf Nufas, kuris irgi niekad nebuvo matęs gyvo vilko.

Ir broliai vėl įsisiautėję uždainavo:

Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!

Ir staiga juodu išvydo tikrą, gyvą vilką!

Jis stovėjo už didžiulio medžio ir buvo toks baisus, tokių piktų akių, o iš nasrų styrojo tokios aštrios iltys, kad Nif Nifui ir Nuf Nufui nugaros pašiurpo, o plonos uodegytės ėmė tankiai tankiai tirtėti. Vargšai paršiukai iš baimės negalėjo nė pajudėti.

Vilkas taisėsi šokti, kaukštelėjo dantimis, mirktelėjo dešine akimi, bet paršeliai staiga atsitokėjo, ir, žviegdami ant viso miško, leidosi bėgti. Niekad dar jiems nebuvo tekę taip greitai dumti! Švytruodami kulnais ir keldami dulkių debesis, juodu skuto kiekvienas į savo namą.

Nif Nifas pirmasis atbėgo prie savo šiaudinės pirkelės ir vos suskubo užtrenkti duris prieš pat vilko nosį.

—         Tučtuojau atidaryk duris! — suriko vilkas.— Kitaip aš jas išversiu!

—         Ne,— sukriokė Nif Nifas,— neatidarysiu!

Buvo girdėti, kaip už durų šnopuoja baisusis žvėris.

—         Tučtuojau atidaryk! — vėl suriko vilkas.— Aš taip papusiu, kad visas tavo namas nulėks!

Bet Nif Nifas iš baimės jau nieko negalėjo atsakyti. Tuomet vilkas ėmė pūsti: „Fffūūū!"

Nuo stogo nulakstė šiaudai, sienos drebėjo.

Vilkas vėl giliai atsikvėpė ir papūtė antrukart: „Fffūūū!"

Kai jis papūtė trečią kartą, namas išvirto j visas puses, tarsi uraganui užsiautus. Vilkas kaukštelėjo dantimis prie pat paršiuko kulnų. Bet Nif Nifas greitai apsisuko ir šoko bėgti. Po valandėlės jis jau buvo prie Nuf Nufo durų.

Vos suskubo broliai užsisklęsti, išgirdo vilko balsą:

—          Na, dabar aš jus abu suėsiu!

Nif Nifas ir Nuf Nufas išsigandę pažvelgė į vienas kitą. Bet vilkas buvo labai išvargęs ir nusprendė imtis gudrybės.

—          Aš apsigalvojau! — tarė jis taip garsiai, kad jį išgirdo ir namelyje.— Ne- ėsiu šių perkarėlių paršų! Verčiau einu sau namo!

—          Tu girdėjai? — klausia Nif Nifas Nuf Nufą.— Jis pasakė, kad neės mūsų! Mes — perkarę!

—          Labai gerai! — tarė Nuf Nufas ir iškart liovėsi drebėjęs.

Broliams pasidarė linksma, ir juodu uždainavo, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę:

Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, Į kimsus, į kimsus!

O vilkas nė neketino pasitraukti. Jis tik paėjėjo į šalį ir pasislėpė. Jį ėmė juokas, ir jis kaip beįmanydamas tvardėsi, kad neužsikvatotų. Kaip mitriai pavyko apgauti du paikus paršiukus!

Kai paršiukai visai nurimo, vilkas pasiėmė avies kailį ir atsargiai nusėlino prie namo. Ties durim jis apsisiautė kailiu ir tyliai pasibeldė.

Nif Nifas ir Nuf Nufas labai išsigando.

—       Kas ten? — paklausė juodu, ir jų uodegėlės vėl ėmė tirtėti.

—       Tai a-a-aš, vargšė maža avelė! — plonu, svetimu balsu sulemeno vilkas.— Leiskite man pernakvoti, atsiskyriau nuo bandos ir labai pavargau!

—       Leisti? — paklausė brolį gerasis Nif Nifas.

—       Avelę galima įleisti! — sutiko Nuf Nufas.— Avelė — ne vilkas!

Bet pravėrę duris, paršiukai išvydo ne avelę, o tą patį aštriailtį vilką. Broliai užtrenkė duris ir iš visų jėgų jas užgulė, kad baisusis žvėris negalėtų įsiveržti.

Vilkas labai įširdo. Jam nepavyko gudrumu nuveikti paršelių. Jis nusimetė avies kailį ir suriko:

—       Na, palaukit! Iš šio namo tučtuojau nieko nebeliks!

Ir jis kad ėmė pūsti. Namas kiek pakrypo. Vilkas papūtė antrą, paskui trečią ir ketvirtą kartą.

Nuo stogo nulakstė lapai, sienos drebėjo, bet namas vis dar tebestovėjo.

Tačiau kai vilkas papūtė penktąjį kartą, namas susverdėjo ir griuvo. Vien tik durys kurį laiką dar stovėjo vidury griuvėsių.

Siaubo apimti, paršiukai šoko bėgti. Iš baimės linko jų kojos, drebėjo kiekvienas šerelis, džiūvo nosys. Broliai dūmė į Naf Nafo namą.

Vilkas vijosi juos milžiniškais šuoliais. Kartą jis vos nepastvėrė Nif Nifo už pas- turgalinės kojos, bet šis suskubo atitraukti ją ir ėmė dar greičiau skusti.

Vilkas taip pat sukruto. Jis buvo tikras, kad šį kartą paršiukai nuo jo nepaspruks.

Bet jam vėl nepavyko.

Paršiukai greitai smuko pro didžiulę obelį, nė neliestelėję jos, o vilkas nespėjo pasukti ir atsitrenkė į kamieną. Obelis apkrėtė jį obuoliais. Vienas kietas obuolys tvoskė jam į tarpuakį. Vilkui kaktoj iššoko didžiulis gumbas.

O Nif Nifas ir Nuf Nufas nei gyvi, nei mirę atbėgo tuo metu prie Naf Nafo trobelės.

Brolis juos įsileido. Vargšai paršiukai buvo taip išsigandę, kad nė žodžio negalėjo ištarti. Abu tylėdami šmurkštelėjo po lova ir ten pasislėpė. Naf Nafas iškart suprato, kad juos atsivijo vilkas, tačiau jam nebuvo ko bijoti savo mūriniame name. Jis greitai užsklendė duris, atsisėdo ant kėdutės ir garsiai uždainavo:

Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!

Bet kaip tik šiuo metu į duris pasibeldė.

—       Kas ten? — ramiai paklausė Naf Nafas.

—       Atidaryk neklausinėjęs! — atšiauriai sukriokė vilkas.

—        Kur jau nei Ir negalvoju! — griežtu balsu atsakė Naf Nafas.

—       Ak taip! Na laikykitės! Dabar suėsiu visus tris!

—       Pamėgink! — atsakė kitapus durų Naf Nafas, nė nekilstelėjęs nuo savo kėdutės. Jis žinojo, kad jam ir broliams nėra ko bijoti tvirtame, mūriniame name.

Tuomet vilkas įkvėpė ko daugiau oro ir papūtė kiek tik pajėgdamas! Tačiau, kad ir kaip jis besistengė, nė vienas, net mažiausias akmuo nepajudėjo iš vietos.

Vilkas net pamėlynavo nuo įtampos.

Namas stovėjo lyg tvirtovė. Tuomet vilkas ėmė tuskinti duris, bet jos irgi nepasidavė.

Vilkas iš piktumo ėmė draskyti nagais sienas ir graužti akmenis, iš kurių jos buvo sumūrytos, bet jis tik apsilaužė nagus ir atkando dantis. Alkanam ir piktam vilkui nebebuvo kas darą, reikėjo nėšintis namo.

Bet čia jis pakėlė galvą ir staiga pamatė ant stogo didžiulį platų kaminą.

—      Aha! Va pro šį kaminą aš ir pateksiu trobon! — nudžiugo vilkas.

Jis atsargiai užsiropštė ant stogo ir įsiklausė. Viduj buvo tylu.

„Vis dėlto užkrimsiu šiandien šviežios paršienos",— pagalvojo vilkas ir apsilaižęs šmurkštelėjo į kaminą.

Bet vos tik jis ėmė kaminu leistis, paršiukai išgirdo šnaresį.

O kai ant katilo dangčio ėmė birti suodžiai, išmintingasis Naf Nafas tučtuojau suvokė, kas yra.

Jis greit puolė prie katilo, kuriame ant ugnies virė vanduo, ir nuvožė jo dangtį.

—       Maloniai prašom! — tarė Naf Nafas ir mirktelėjo savo broliams. Nif Nifas ir Nuf Nufas jau buvo visai nurimę ir laimingai šypsodamiesi, žiūrėjo į savo protingą ir narsų brolį.

Paršeliams neteko ilgai laukti. Juodas kaip kaminkrėtys vilkas murktelėjo tiesiai į verdantį vandenį.

Niekad dar jam nebuvo taip skaudėję!

Jo akys išvirto, visi plaukai pasišiaušė.

Klaikiai kaukdamas, nušutintas vilkas lėkte išlėkė pro kaminą ant stogo, juo nusirito žemėn, persivertė keturis kartus per galvą, prajojo ant savo uodegos pro užsklęstas duris ir nunėrė j mišką.

O trys broliai, trys maži paršiukai, žiūrėdami jam iš paskos, džiaugėsi, taip sumaniai pamokę piktąjį plėšiką.

O paskui jie užtraukė savo linksmąją dainelę:

Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!

Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, Šias duris, šias duris!

Vilkas pilkas niekados, Niekados, niekados Nelankys jau mūs trobos, Mūs trobos, mūs trobos!

Nuo to meto broliai ėmė sutardami kartu gyventi po vienu stogu.

Šit ir viskas, ką mes žinome apie tris mažus paršiukus — Nif Nifą, Nuf Nufa ir Naf Nafa.

2765 žodžiai (Skaitysite 15 min.)
Sergejus Michalkovas
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

kipras949 2014 m.
labai gera pasaka nes man labai patiko ji labai grazi
lol 2014 m.
lol pasaka

Tavo komentaras


MENIU