Trys vandenų karaliai

Trisdešimtoj karalystėj, pačiam žemės krašte, gyveno vienas karalius. Jis turėjo sūnų ir labai jį mylėjo. Sykį įsėjo karalaitis į sodą pasivaikščioti ir pamatė nedidelę, tvirtai sumūrytą, geležim apkaltą, stipriai užrakintą trobelę su vienu langeliu. Pažiūrėjo pro tą langelį, pamatė sėdint tokį senuką — visas masto didumo, o barzda sieksninė. Jį ten buvo įsodinęs karalius, o sūnus apie tai nieko nežinojo. Tas senis dabar prašo karaliūną, kad jam duotų atsigerti vandens. Karaliūnas jo pasigailėjo, pasėmė kaušą vandens ir padavė. Senis vienu mauku išgėrė, išgėręs labai padėkojo ir sako:

—      Jei tau bus kokia nelaimė, aš ateisiu į pagalbą.

Taip taręs, senis išėjo iš trobelės, ėmė kilti aukštyn ir visai pranyko.

Tą jo išlėkimą matė pats karalius pro langą ir sako:

—      Na, dabar tai bus! Kas tą senį paleido?

Suvadino dvariškius, klausinėja, kas paleido senį, bet nė vienas nieko nežino. Atėjo ir karaliūnas pas tėvą, tėvas klausia:

—      Ar tu tą senį paleidai?

—      Aš jo nepaleidau, aš jam daviau tik vandens atsigerti.

—      Kad tu taip padarei, reikėtų tave nužudyti, bet kad pats prisipažinai, tai aš tavęs taip nebausiu, tik tu eik sau iš mano žemės, kur akys veda!

Atsisveikinęs su tėvu, padėkojęs už duoną ir druską, už auginimą, eina jis sau, pats nežinodamas kur. Atėjo į vieną karalystę, užėjo į karaliaus dvarą, prašosi tą karalių, kad jam duotų kokią tarnystę savo dvare. Karalius jį priėmė už vežėją.

Vieną sykį išėjo jis už dvaro, galvoja apie savo karalystę, kad jis karaliaus sūnus, o dabar turi tarnauti svetimam. Iš kur buvęs nebuvęs, atsirado pas jį tas senis — visas masto didumo, o barzda sieksninė.

—      Na, karalaiti,— sako jis,— tu mane išgelbėjai iš tokio vargo, tai dabar

eik šen su manim, aš tave gerai pamylėsiu.

Nuėjo abudu į to senio trobelę. Senis jam atnešė ketvirtį kibiro vyno.

—      Še tau šitą vyną — vienu mauku išgerk!

Karaliūnas išgėrė.

—      Dabar,— sako senis,— eik laukan, rasi akmenį penkių šimtų pūdų — paėmęs pakelk!

Išėjo karaliūnas, paėmė tą akmenį, permetė per galvą. Kai grįžo į trobelę, klausia senis:

—      Na ką, ar pakėlei?

—      Permečiau per galvą.

—      Gerai, kad permetei. Dabar še tau puskibirį vyno — išgerk!

Kai tik padavė, vėl vienu mauku išgėrė.

—      Dabar,— sako senis,— eik laukan, rasi akmenį tūkstančio pūdų — pakelk jį!

Karaliūnas išėjęs paėmė tą akmenį, permetė per galvą kaip kokią lazdą. Kai grįžo, senis klausia:

—      Na ką?

—      Permečiau per galvą kaip kokią lazdą.

—      Dabar še tau kibirą vyno — išgerk!

Kai jam padavė, vienu mauku vėl išgėrė.

—      Na, dabar eik laukan, rasi pusantro tūkstančio pūdų akmenį — pakelk jį!

Išėjęs paėmė tą akmenį, permetė per galvą kaip kokią plunksną. Sugrįžo į trobelę, senis vėl klausia:

—      Ar pakėlei?

—      Paėmęs permečiau per galvą kaip kokią plunksną.

—      Dabar,— sako senis,— jau gerai pajėgi, gali sau grįžti atgal pas tą karalių.

Kai sugrįžo, klausia vyriausias karaliaus vežėjas:

—      Be mano leidimo kaip tu galėjai išeiti ir taip ilgai neparėjai? — ir drožė su ranka jam per veidą.

Užpykęs karaliūnas kaip davė atgal, tai vežėjo galva, nutrūkus nuo pečių, nulėkė už kelių varsnų! Kiti tarnai sugriebę nuvedė jį pas karalių. Karalius klausia:

—      Kodėl tu jį užmušei?

—      Aš nenorėjau užmušti, aš jam tik skolą atidaviau.

Karalius nepiktas buvo, jam nieko nedarė — liepė eiti vėl prie savo darbo.

Neilgai trukus ateina pas tą karalių masto didumo senukas su žalvario galva, su geležies rankom, su švino barzda, atneša laišką nuo vandenų karaliaus, slibino trigalvio. Vandenų karalius liepia tą ir tą dieną atvesti prie jūros savo dukterį jam praryti. „O jei neatveši,— rašo,— tai visus tavo žmones suėsiu, o tave patį paimsiu į vandenų karalystę vergauti."

Nėr ką daryti — pažadėjo karalius atvesti. Sušaukė visus savo dvariškius ir vyresnėlius, klausia, ar negalėtų kas gelbėti jo dukterį nuo tokios baisios mirties; žada, tas žentu būsiąs, katras ją apginsiąs.

Atsirado vienas vyresnėlis, sako:

—      Rasi, aš galėsiu gelbėti.

Kada jau atėjo ta diena, išgabeno karalaitę į pajūrį, į tokią trobelę, o vyresnėlis, paėmęs kelias dešimtis kareivių, nuėjo slibino laukti. Gavęs žinią apie tai, nuėjo prie jūros ir karaliūnas, pasiėmęs tik savo kardą. Netrukus susidrumstė jūra — išeina slibinas su trim galvom. Anas vyresnėlis, jį pamatęs, su savo kareiviais ir tarnais pabėgo į girią ir žiūri, kas čia dėsis. O karaliūnas, kada jau slibinas norėjo eiti prie trobelės, prišokęs kaip davė jam kardu — visos trys galvos nukrito. Paskui, atvertęs didelį akmenį, pakišo po juo negyvą slibiną ir nuėjo sau namo. O tas, kuris buvo ketinęs karalaitę gelbėti, išlindo dabar iš girios, atėjo pas ją ir sako:

—      Jei tu sakysi, kad aš tave išgelbėjau nuo slibino, tai bus gerai, o jei ne, tai įmesiu tave į jūrą.

Karalaitė, slibino išgąsdinta, o dabar mirtim dar bauginama, sutiko:

—      Sakysiu, tik nieko nedaryk!

Pargabeno ją vyresnėlis pas karalių, sakosi pats ją išgelbėjęs. Džiaugiasi karalius, kad duktė sveika sugrįžo, iškėlė didelę puotą ir sako:

—      Dabar tu būsi mano žentas!

O karalaitė nenori to apgaviko — ji nori sužinoti, kas toks ją apgynė. Tai sako tėvui:

—      Aš labai išsigandus, tegu vestuvės bus po metų.

Bet už kelių dienų vėl nelaimė: ogi ateina pas karalių masto didumo senukas su misingio galva, su geležies rankom, su švino barzda; atneša laišką. Karalius atplėšęs skaito, kad vandenų karalius, šešiagalvis slibinas, liepia už trijų dienų atsiųsti savo dukterį jam praryti. „O jei neatsiųstum,— rašo,— aš suėsiu visą tavo karalystę ir tave patį.“

Karalius prižadėjo tam seniui, kad atsiusiąs. Suvadino vėl visus savo dvariškius, klausinėja: kas bus?

Kiti sakė:

—      Tegu eina tas pats gelbėti!

Po trijų dienų nugabeno karalaitę į tą trobelę pajūryje, nuėjo ir vyresnėlis su keletu kareivių į krūmus žiūrėti, kas bus. Karaliūnas taip pat eina. Tik susijudino marios, išplaukė baisus slibinas su šešiom galvom — ir tiesiai prie trobelės! Karaliūnas, kardą išsitraukęs, kaip davė slibinui, tuoj nulėkė trys galvos. Slibinas šoko ant jo praryti, bet karaliūnas kaip kirto antrusyk — nuėmė paskutines galvas. Paskui, atvertęs didelį akmenį, pakišo po juo negyvą slibiną ir nuėjo namo prie savo darbo.

Tas vyresnėlis žiūri iš girios, kad jau ano nebėra, atėjo pas karalaitę ir sako:

—- Sakyk, kad aš tave išgelbėjau, o jei nesakysi, aš tave nuskandinsiu.

Karalaitei nėra ką daryti, sutinka:

—      Sakysiu, kad tu antrą sykį išgelbėjai.

O tuos savo kareivius jis įgrasino, kad niekam to atsitikimo nepasakotų.

—      Kai aš būsiu karaliaus žentu,— sako,— tai gerai jus apdovanosiu.

Parėjo namo, linksminasi visas miestas, kad karalaitę išgelbėjo nuo slibino

antrą sykį, ir jau bus už savaitės vestuvės. Bet netrukus ateina vėl toks senis su varine galva, su plieno rankom, su misingio barzda; padavė karaliui laišką. Šis atplėšęs skaito, kad vandenų karalius devyngalvis reikalauja rytoj atsiųsti savo dukterį jam praryti. „O jei neatsiųsi,— rašo,— tai suėsiu visą tavo karalystę ir tave patį."

Suvadinęs vėl dvariškius, sako karalius:

—      Kas dabar bus? Dusyk išgelbėjo, o jau trečią sykį pražus. Kas dabar ją gelbės?

Kiti pripažįsta, kad tas pats turi eiti, o tas vyresnėlis jau nenori, jau jį baimė ima, nes gali nepasisekti su svetimom rankom garbę pelnyti. Bet kad jam liepia — ką darys, turi eiti!

Rytojaus dieną nugabeno karalaitę į pajūrį, į tą trobelę; atėjo ir tas vyresnėlis su keliais kareiviais į girią netoli jūros. O karaliūnas, jausdamas, kad jau slibinas netrukus išlįs, griebė savo kardą į rankas ir nubėgo prie trobelės.

Išlindo iš marių baisių baisiausias slibinas su devyniom galvom, jau eina trobelės durų daryti. Karaliūnas kaip šoko artyn, kaip kirto kardu — nurentė tris galvas. Slibinas buvo bešokąs jo praryti, o jis iš viso peties kaip rėžė antrą sykį — nukirto likusias šešias galvas, trečiusyk kaip davė — trūko slibinas pusiau! Paskui, atvertęs didelį akmenį, pakišo po juo negyvą slibiną, pasišnekėjo su karalaite ir nuėjo sau namo.

Jau po visko tas melagis vėl atėjo pas karalaitę, atėjęs sako:

—      Jei sakysi, kad aš tave trečią sykį išgelbėjau nuo mirties, tai bus gerai, o jei nesakysi, aš tave įmesiu į vandenį.

Karalaitė iš baimės neturi ką daryti — prisižadėjo sakysianti. O kada parėjo namo, sako tėvui:

—      Ne šitas mane išgelbėjo, o yra tarp vežėjų karaliūnas, tai tas išgelbėjo.

Karalius pašaukė karaliūną ir tą apgaviką, klausia:

—      Katras judu išgelbėjote mano dukterį nuo slibino?

Tuojau tas apgavikas:

—      Aš!

O karaliūnas sako:

—      Aš, ne jis. Jeigu jis išgelbėjo, eime visi prie jūros, tegu parodys, kur tie slibinai.

—      Eime!

Atėjo karaliūnas ir visi kiti į pajūrį, dabar jis klausia:

—      Kur tie slibinai?

O tas apgavikas matė iš girios, kaip anas juos pakišo po akmeniu, sako:

—      Ana kur, po akmeniu.

—      Tai eik, pakelk akmenį ir parodyk, nes kas nukirto, tas juos ir po akmeniu padėjo.

Karalius pamatė, kad tasai akmens nė pajudinti negali, o karaliūnas tuos akmenis kaip plunksnas varto; tada įtikėjo, kad karaliūnas tikrai tuos slibinus nukirto. Parėję nuo jūros namo, tuojau iškėlė vestuves, išleido karalaitę už karaliūno, o tą melagį pakorė.

O kokia ten paskui buvo puota, kokios linksmybės! Ir aš tenai buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.

2136 žodžiai (Skaitysite 12 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU