Trys verpėjos

Buvo kartą tokia mergiotė, kuri labai tingėjo verpti. Kad ir ką motina sako, niekaip negali jos prie to darbo prispausti – neverps ji, ir nors tu ką. Galų gale motinai trūko kantrybė, įpykusi stvėrė ji brūklį ir ėmė karšti dukteriai kailį, o toji kad paleis dūdas. Ir atsitiko, kad tuo metu pro šalį važiavo karalienė. Išgirdusi verksmą, liepė vežėjui sustoti, įėjo į trobą ir paklausė motiną, už ką ji taip mušanti savo dukterį, kad net lauke ant kelio jos klyksmas girdėti. Motinai buvo sarmata prisipažinti, kad jos duktė tokia tinginė, ir ji tarė:

– Negaliu jos niekaip nuo verpimo atmušti, nieko ji daugiau nežino, tik verpti ir verpti, o aš neturtinga, iš kur tiek linų imsiu.

Tada karalienė ir sako:

– Nėra man malonesnio dalyko, kaip girdėti verpiant, ir niekas manęs taip smagiai nenuteikia, kaip ratelio dūzgimas. Atiduok man savo dukterį į rūmus, aš turiu užtektinai linų, galės ji ten verpti, kiek tik širdis geidžia.

Motina mielai sutiko. Ir karalienė išsivežė merginą. Parvažiavusi į savo rūmus, užvedė ją į viršų, kur buvo trys kambariai, nuo apačios ligi viršaus prikrauti gražiausių linų.

– Suverpk man tuos linus, – tarė ji, – kai pabaigsi, galėsi tekėti už mano vyresniojo sūnaus; nors tu ir neturtinga, bet man tai nesvarbu, tavo nenuilstamas darbštumas bus geriausias kraitis.

Merginai širdis suvirpėjo iš baimės, šitiek linų ji negalėtų suverpti, net jeigu gyventų tris šimtus metų ir plušėtų kasdien nuo ryto ligi vakaro. Pasilikusi viena, ji puolė į ašaras ir sėdėjo taip tris dienas nė piršto nepajudindama.

Trečią dieną atėjo karalienė ir nustebo pamačiusi, kad dar nieko nesuverpta, bet mergina pasiteisino sakydama, jog labai liūdėjusi, kad reikėjo palikti motinos namus, ir dėl to negalėjusi pradėti darbo. Karalienė patikėjo, bet išeidama tarė:

– Žiūrėk man, kad nuo rytojaus pradėtum dirbti. Vėl likusi viena, mergina nežinojo nė ko grieb-

tis ir nusiminusi priėjo prie lango. Mato – ateina trys moterys, viena su plačia kaip ližė koja, kita su didžiule apatine lūpa, nukarusia net per visą smakrą, o trečia su plačiu nykščiu. Moterys sustojo po langu, pasižiūrėjo į viršų ir paklausė merginą, ko ji tokia nusiminusi. Ji apsakė, į kokią bėdą yra įkliuvusi, ir tada tos pasisiūlė padėti sakydamos:

– Jeigu pakviesi mus į vestuves, nesisarmatysi mūsų, vadinsi mus savo tetulėmis, net pasisodinsi prie stalo, tada mes suverpsim tau linus, ir labai greitai.

– Mielai viską padarysiu, – atsakė mergina, – tik eikit ir tuoj sėskit prie darbo.

Įsileido ji tas tris keistas moteris, pirmame kambaryje atkraustė šiek tiek vietos, ir ten susėdusios pradėjo jos verpti. Viena traukė siūlą ir mynė ratelį, antroji seilėjo siūlą, trečioji suko jį ir beldė pirštu į stalą, ir sulig kiekvienu bilstelėjimu dryko ant žemės sruogos kuo gražiausiai suverptų siūlų. Nuo karalienės tas tris verpėjas ji slėpė, o kai toji ateidavo, parodydavo tik krūvas priverptų siūlų, ir karalienė nežinojo nė kaip ją begirti. Baigusios pirmą kambarį, pradėjo verpti antrą, paskui trečią, galų gale ir tas buvo sudorotas. Tada tos trys moterys atsisveikino ir pasakė merginai:

– Neužmiršk, ką mums pažadėjai, ir būsi laiminga.

Kai mergina parodė karalienei tuščius kambarius ir kalnus verpalų, toji iškėlė vestuves, ir jaunikis džiaugėsi gavęs tokią miklią ir darbščią pačią ir gyrė ją be galo.

– Aš turiu tris tetules, – tarė mergina, – jos yra padariusios man daug gero, ir aš nenorėčiau savo laimėje jų pamiršti. Leiskit man pasikviesti jas į vestuves ir pasisodinti prie stalo.

Karalienė ir jaunikis neprieštaravo.

– Kodėl mes turėtume to neleisti, – sakė jie.

Kai prasidėjo vestuvių puota, pasirodė trys keistais drabužiais apsidariusios moteriškės, ir jaunoji pasveikino jas:

– Sveikos atvykusios, mielosios tetulės.

– Ak, – tarė jaunikis, – kaip tu gali draugauti su tokiomis bjauriomis bobomis?

Taip pasakęs, priėjo prie pirmosios, tos, kur su plačia kaip ližė koja, ir paklausė:

– Kodėl tavo tokia plati koja?

– Nuo mynimo, – atsakė toji, – nuo mynimo. Tada jaunikis priėjo prie antrosios ir tarė:

– Kodėl tavo tokia nukarusi lūpa?

– Nuo seilėjimo, – atsakė toji, – nuo seilėjimo. Paskui paklausė trečiąją:

– Kodėl tavo toks platus nykštys?

– Nuo siūlo sukimo, – atsakė toji, – nuo siūlo sukimo.

Karalaitis išsigando ir sako:

– Jeigu taip, tai kad man niekada daugiau gražioji mano nuotaka nė neprisiliestų prie ratelio!

Taip ji atsikratė to nelemto verpimo.

856 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU