Utėlytė ir bluselė

Gyveno drauge utėlytė ir bluselė, drauge šeimininkavo ir viename kiaušinio kevale alų darė. Ir atsitiko, kad įkrito utėlytė į kevalą ir nusiplikė. Bluselė kad rėkia, kad rauda. O trobos durelės ir klausia:

– Ko tu raudi, blusele?

– Kad utėlytė nusiplikė.

Durelės kad sugirgždės. Šluotelė kertėje ir klausia:

– Ko jūs, durelės, girgždat?

– Kaipgi mes negirgždėsim?

Utėlytė nusiplikė, Bluselė rauda.

Šluotelė kad pagaus šluoti, kad pagaus šluoti. Važiavo pro šalį vežimėlis ir sako:

– Ko tu, šluotele, taip šluoji?

– Kaipgi aš nešluosiu?

Utėlytė nusiplikė, Bluselė rauda, Durelės girgžda.

Vežimėlis ir sako:

– Tada aš lekiu.

Ir kad pasileis lėkti. Lėkė pro mėšlyną, mėšlelis ir sako:

– Ko tu, vežimėli, taip leki?

– Kaipgi aš nelėksiu?

Utėlytė nusiplikė, Bluselė rauda, Durelės girgžda, Šluotelė šluoja.

Mėšlelis ir sako:

– Tada aš degu plešku.

Ir kad užsidegė, kad užsiplieskė. Šalia augo medelis, tas ir sako:

– Mėšleli, ko tu taip degi?

– Kaipgi aš nedegsiu?

Utėlytė nusiplikė, Bluselė rauda,

Durelės girgžda, Šluotelė šluoja, Vežimėlis lekia.

Medelis ir sako:

– Tada aš purtausi.

Ir kad ims purtytis, net visi lapai nuo šakų nukrito. Pamatė mergaitė, atėjusi su ąsotėliu vandens parsinešti, ir sako:

– Medeli, ko tu taip purtaisi?

– Kaipgi aš nesipurtysiu?

Utėlytė nusiplikė, Bluselė rauda, Durelės girgžda, Šluotelė šluoja, Vežimėlis lekia, Mėšlelis dega.

Mergaitė ir sako:

– Tada aš sukulsiu savo ąsotėlį. Ir sukūlė. O šaltinėlis, iš kurio almėjo vanduo, ir sako:

– Mergaite, kam tu sukūlei savo ąsotėlį?

– Kaipgi aš nesukulsiu ąsotėlio?

Utėlytė nusiplikė, Bluselė rauda, Durelės girgžda, Šluotelė šluoja, Vežimėlis lekia, Mėšlelis dega, Medelis purtosi.

– Ei, – sako šaltinėlis, – tada aš pradedu plūsti. Ir kad pradės plūsti. Taip plūdo paplūdo, kad jo vandenyje visi prigėrė: mergaitė, medelis, mėšlelis, vežimėlis, durelės, bluselė, utėlytė – visi aliai vieno.