Vaikai ir pasaka

Bendrabučio kambaryje prietemoje sėdėjo vaikų būrelis. Susėdo kaip kuriam buvo patogiau. Pasakojosi vienas kitam, ką aną naktį sapnavę.

Petrukas sapnavęs miškelį. Gražus miškelis. Ir uogų jame auga, ir grybų dygsta. O paukščių paukščių, kokių tenai nebuvę! Kiekvienas savo giesmę gieda, vis kitaip.

Vincukas vaikščiojęs po sodą. Uogos jau buvusios nusirpusios; obuoliai, kriaušės dar tik benokstančios. Tik kažin kodėl negavęs uogų paragauti, bet ir pasižiūrėti buvę labai malonu.

Juozukas su draugais pirmąjį ledą mėginęs. Kurs su pačiūžomis, kurs klumpaites pasikaustęs, skraidę grioveliais balutėmis. Ledas lygus lygus, tik kai kur trata — dar nesustiprėjęs.

Andriukas sapnavęs tėvelius, broliukus ir seseris, Stasiukas po gimines važinėjęs.

Kiekvienas turėjo ką nupasakot.

Pasakojosi vaikučiai savo sapnus, vienas pašnibždomis, atsidūsėdamas, kitas rankomis mojuodamas, balsą keldamas, net iš vietos pašokdamas.

Pašnibždėję, paklegėję, vaikai nutilo. Toliau kiekvienas sau svajojo, gimtąsias vieteles, kerteles minėjo.

Jau ir visai sutemo. Kambaryje lyg kas sušlamėjo. Vaikai pašoko iš vietų.

— Kas čia, kas po kambarį vaikščioja? — klausia.

— Tai aš, — atsiliepė balsas. — Mane vadina pasaka. Atlankiau jus, dabar einu kitų vaikų lankyti.

Ir išslinko tylomis pro duris.

Vaikai užžibino žiburį. Kambaryje viskas buvo, kaip buvę. Ant stalo gulėjo atvožtos pasakų knygelės. Gulėjo kaip vaikų betemstant buvo padėta.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU