Vargšas ir besotis

Vargingas žmogus girioj ant upės kranto capt capt medžius kirto. Jam becampijant, kirvis nuo koto smukt ir nusmuko, pokšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko:

—      Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko!

Tuo tarpu tik pakabakšt pakabakšt, pašlivikšt pašlivikšt ir atšlubavo senas senelis.

—      Ko tu taip dejuoji? Kas tau nutiko?

—      Mano kirvelis įkrito į gelmę, o kito nusipirkt neįstengiu — labai vargingas esu. Kuo dabar medžius kirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?

—      Tič, tylėk, nedejuok! Aš tau jį sužvejosiu.

Ir tik brūkšt brūkšt rudinę numetęs, padrumst į upę. Po valandėlės stugt vandeny ir išnešė aukso kirvį.

—      Te, imk! Ar tai ne tavo kirvis?

—      Ak, ne! Ak, ne! Ne mano! — atsiliepė vargšas.

Vėl drumst senasis po vandeniu panėrė ir po valandėlės kust — iškilo su sidabro kirviu.

—      Ne mano, ne mano! — šaukė vargšas, vos pamatęs.

Trečią kartą drumstelėjo senelis ir išnešė geležinį kirvį.

—      Tai mano kirvukas! Tai mano kirvukas! — sušuko vargšas nudžiugęs.— Dėkui tau, kad savo kirvuką atgavau.

Ir tik čiupt kirvelį iš ano rankos, tik skryst ant namų — jau buvo bebėgąs saviesiems visa pranešti.

—      Uhū uhū! — sušaukė jį senelis.— Kad tu toks teisingas ir negodus žmogus, dovanoju tau ir aukso bei sidabro kirvius.

Jam namie tik pliopt viską išpliopus, išgirdo vienas godus, besotis kaimynas. Tas susigalvojęs brūkšt į girią ir capt capt kerta medį toj pačioj vietoj.

O jo kirvis laisvai užtaisytas, tik pašmukšt nuo koto, papliupt į vandenį.

—      Ui ui ui! — pradeda jis dejuoti dėl savo kirvuko. Pašlivikšt pašlivikšt — senelis jau ir čia.

—      O kas tau tikosi?

—      Mano kirvukas pūkšt į gelmę įkrito ir paskendo! Kas jį man sugraibys?

—      Ogi aš! — atsakė senasis.

Padrykt į vandenį ir po valandėlės tik stugt su geležies kirviu:

—      Tai tavo kirvis?

 — Ne mano, ne mano! — atsiliepė besotis. Vėl drumstelėjo senutis ir po valandėlės stugt su sidabro kirviu:

—      Ar tai tavasis?

—      Ne mano! Manasis kitoks!

Trečią kartą senasis pūkšt į upę ir vėl tik kyšt iš vandens su aukso kirviu.

—      Tai manasis! — sušuko besotis nudžiugęs.

Bet jam taip begėdiškai bemeluojant, senelis tik šmukšt po vandeniu panėrė ir daugiau jau neiškilo. Besočiui šnypšt aukso kirvis pro nosį! Laukė ir laukė, bene jam išneš deimantinį. Rasi, dar ir šiandien bekiunkso.

602 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 29 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

rolas13 2014 m.
labai gera šita pasaką...............GERA GERA .......KOKIA GERA PASAKĄ.....
Dominyka 2013 m.
Labai graži pasakaitė :)))
liveta 2013 m.
mes ta pasaka vaidinsim

Tavo komentaras


MENIU