Varguolio dalia

Gyveno du broliai: vienas baisiai turtingas, antras visai suvargęs. Kartą vaikščioja tas varguolis apie savo javus, žiūri, kad jo varpos nuskabinėtos. Naktį eina jis sergėti, kas jam varpas skabinėja. Atėjo tokia daili merga iš girios, ima, skina jo varpas ir meta į to turtingojo javus. Pasigavo jis tą mergą ir ėmė mušti, o toji sako:

—      Tu manęs nemušk, aš turiu jam taip daryti, nes aš jo dalia.

—      Kad tu jo dalia, o kur mano?

—      Tavo dalia rūdynuos rūdija.

—      O kaip aš galėčiau rasti savo dalią?

—      Tu nueik į girią, rasi trišaką medį, o tame medyje sėdės trys mergos: dvi bus linksmos, o trečia liūdna, susiraukus. Tai tu tą mergą iš medžio išsitrauk ir tol duok su kančium, kol prisižadės tavo dalia būti.

Varguolis padėkojo mergai ir išėjo į girią to medžio ieškoti. Bevaikščiodamas girioj, atrado trišaką medį ir mergas ant šakų sėdinčias; žiūri — dvi linksmos, o trečia liūdna, susiraukus. Jis tą susiraukėlę išsitraukė ir ėmė su kančium mušti. Toji klausia:

—      Už ką tu mane muši?

—      Aš noriu, kad tu mano dalia būtum, nes aš dalios neturiu.

Ir taip ilgai ją pėrė, kol ji prižadėjo dalia jam būti. Sako ta merga:

—      Dabar eik namo, prisirink vežimą akmenų; jei neturi baltų paklodžių, tai pasiskolink iš kaimynų, gražiai apdangstyk vežimą, kad niekam nebūtų matyti, ką tu veži, ir vežk karaliui dovaną. Kai nuvažiuosi pas karalių, sargas nenorės tavęs leisti, tai tu sakyk, kad atvežei karaliui dovanų, tada leis. Paskui išeis vienas tarnas, klaus, ką atvežei, bet tu nesakyk; išeis antras ir trečias — nesakyk; kai išeis pats karalius, tuojau tas paklodes atidenk ir vežimą išversk, o kai karalius klaus, ko tu nori už tai, sakyk: ką malonės.

Parėjo žmogelis namo, prisidėjo vežimaitį akmenų, gražiai apdangstė — važiuoja. Pavažiavo galą — rado pinigų ant kelio, pavažiavo toliau — sulūžo jam ratas, pirko sau kitą. Dar kiek pavažiavo — rado daugiau pinigų; paskui jam vėl sulūžo ratai — už tuos pinigus nusipirko naujus. Iš didelės kelionės pastipo ir kumelė, bet koks čia jam vargas — tuojau pirko kitą. Taip jis bevažiuodamas susitaisė vežimą naują ir įsigijo arklius gerus!

Nuvažiavo pas karalių — sargas neleidžia; kai tik pasakė atvežęs karaliui dovanų — įleido. Išėjo vienas tarnas, klausia, ką jis atvežęs, bet žmogelis nesako; išėjo antras ir trečias — vėl nesako ir nerodo.

Išėjo pats karalius, klausia:

—      Ką tu čia atvežei?

Varguolis, nieko nelaukęs, tuojau nudengė vežimą ir išvertė. Kada išvertė — tie akmenys pavirtę į auksą ir sidabrą. Klausia karalius:

—      Ar tu jau visus atvežei, ar dar daugiau turi?

—      Jau visus atvežiau.

—      O ko nori už tai?

—      Ką malonės.

Karalius jam padovanojo labai dailų dvarą. Jis parvažiavo į tą dvarą ir ponauja.

Nugirdo anas jo brolis, kad jis už vežimą akmenų gavo dvarą, sako sau:

—      Kiek jis ten su padvėsusia kumele galėjo tų akmenų nuvežti? Aš prikrausiu tris vežimus gerus, tai dar daugiau laimėsiu.

Taip ir padarė. Kaip anas jo brolis jam sakė, prikrovė tris gerus vežimus, apdangstė paklodėmis, paėmė savo bernus ir važiuoja. Tolimoj kelionėj tai sulūžta ratai, tai pastimpa kumelės — vis reikia už savo pinigus taisyti, ir turtuoliui bevažiuojant daug pinigų išėjo. Pagaliau privažiavo karaliaus dvarą — sargas neleidžia. Turtuolis sako:

—      Karaliui dovanų atvežiau.

Įleido jį į dvarą. Išėjęs tarnas klausia:

—      Ką tu čia atvežei?

Tas nesako, nes ir anas jo brolis taip darė. Išėjo antras ir trečias tarnas — vis nesako. Išeina pats karalius, klausia:

—      Ką tu čia atvežei?

Turtuolis tuojau paklodes nudangstė ir vežimus išvertė. Kada išvertė daugybę akmenų vidury dvaro, karalius sako:

—      Tai tu čia man juokus darai: manai, kad aš akmenų niekad nesu matęs? .

Tuos jo bernus karalius liepė paleisti namo, o jį patį už karaliaus išjuokimą

nutarė pakarti. Tai toks goduolio galas!

874 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU