Varnėnas

Vieną gegužės mėnesio dieną audra užklupo ant medžio vamėnuką. Paukščiukas dar nemokėjo lėkti, vėjas nubloškė jį nuo šakos, lietus prie žemės priplakė.

Vaikai rado jį po medžiu vos gyvą, parsinešė namo.

Zigmuko mokytoja apsiėmė vamėnuką atgaivinti ir užauginti.

Po kelių dienų vamėnukas jau linksmas šokinėjo narvelyje, godžiai lesė kirmėlėles ir vabalėlius. Netrukus užaugo visas varnėnas ir taip apsiprato, jog ir paleistas nebenorėjo lėkti į varnėnų būrį.

Švilpauja sau narvelyje ar šiaip kur kambaryje vaikštinėdamas, ir tiek. Kartais nusiklausęs ims ir atkartos kurį žodį. Tai, Zigmuką pamatęs, šūktels: „Zigmuk!”, tai kam „labs ryts” pasakys.

Vieno kaimyno sūnus Juozukas niekaip nenorėjo mokytis skaityti.

Gerumu ir piktumu varė jį mama prie elementoriaus — nieko negalėjo padaryti.

Zigmuko mokytoja pasisiūlė išmokysianti Juozuką, bet Juozukas ir jai priešinosi. Būdavo, pasakys mokytoja:

— Skaityk, Juozuk!

— Nenoriu, — atsako Juozukas ir derasi, ilgai elementoriaus neatsivožia.

Kartą ateina Juozukas pas mokytoją su elementorium. Pamatęs jį, varnėnas kaip sušuks:

— Skaityk, nenoriu!

Juozukas apsidairė po kambarį, nieko aplinkui nebuvo. Tik varnėnas, lentynėle vaikščiodamas, vėl suriko:

— Skaityk, nenoriu!

Juozukas susigėdo, tuojau atsivožė elementorių ir ėmė skaityti.

Nuo to karto visados neraginamas imdavo skaityti ir veikiai išmoko skaityti, o paskui ir rašyti.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU