Velnias su trimis aukso plaukais

Gyveno kartą tokia neturtinga moteriškė, ir gimė jai sūnelis, o kad jis atėjo į pasaulį su laimės marškinėliais, tai buvo išpranašauta, kad keturioliktais savo gyvenimo metais ves karaliaus dukterį. Ir atsitiko, kad netrukus atvyko į tą sodžių karalius, bet niekas nežinojo, kad tai karalius, ir kai jis pasiteiravo žmonių, kas naujo čia girdėti, tai tie ir pasakė:

– Šiomis dienomis gimė kūdikis su laimės marškinėliais: toks žmogus yra dalingas, ko imasi, viskas jam sekasi. Yra išpranašauta, kad keturioliktais savo gyvenimo metais jis ves karaliaus dukterį.

Karalius buvo piktos širdies žmogus, supyko dėl tokios pranašystės, nuėjo pas vaiko tėvus, apsimetė labai jau geras esąs ir tarė:

– Ak, vargšai jūs žmoneliai, atiduokit man savo kūdikį, aš juo pasirūpinsiu.

Iš pradžių tėvai atsikalbinėjo, bet kai tas nepažįstamas žmogus pasiūlė nemažai aukso, pagalvojo:

„Juk mūsų vaikas yra laimės kūdikis, tai turi jam tik į gera išeiti“, – todėl galų gale sutiko ir atidavė.

Karalius įsidėjo kūdikį į dėžę ir išjojo, o kai prijojo gilią upę, įmetė dėžę ir pagalvojo: „Išgelbėjau dukterį nuo nepageidaujamo jaunikio.“

Tačiau dėžė nenuskendo, plaukė sau lyg laivelis, ir nė lašas vandens į ją nepateko. Taip ji atplaukė prie malūno, kuris buvo už dviejų mylių nuo karaliaus miesto, ir sustojo prie užtvankos. Laimė, netoliese buvo malūnininko pagalbininkas, jis pastebėjo dėžę ir, užkabinęs kabliu, ištraukė į krantą, manydamas rasiąs ten didelį lobį, bet kai atidarė, žiūri – guli gražus berniukas, žvalus ir sveikas. Paėmė ir nunešė malūnininkams, o tie neturėjo savo vaikų, tai labai džiaugėsi ir kalbėjo: „Pats Dievas jį mums atsiuntė.“ Jie gražiai auklėjo rastinuką, ir užaugo jis geras ir doras.

Atsitiko, kad kartą karalius, slėpdamasis nuo audros, užėjo į malūną ir paklausė malūnininkų, ar tas jau paaugęs berniukas jų sūnus esąs.

– Ne, – atsakė tie, – tai rastinukas, prieš keturiolika metų atplaukė dėžėje prie užtvankos, ir mūsų pagalbininkas išgriebė jį iš vandens.

Karalius suprato, kad tai ne kas kitas, o tas laimės kūdikis, kurį jis kadaise įmetė į vandenį, ir tarė:

– Gerieji žmonės, ar negalėtų berniukas nunešti karalienei laišką, už tai aš jam duosiu du auksinius?

– Tegu bus pono karaliaus valia, – atsakė malūnininkai ir liepė berniukui ruoštis į kelionę.

Ir parašė karalius karalienei laišką, kuriame buvo pasakyta: „Kai tik atvyks berniukas su šiuo raštu, tuoj pat jį nužudykit ir užkaskit, ir tai padarykit iki man sugrįžtant.“

Berniukas leidosi su laišku į kelionę, bet pasiklydo ir vakare atsidūrė didelėje girioje. Tamsoje pamatė žybsint žiburėlį, patraukė į tą pusę ir priėjo trobelę. Įėjo vidun, žiūri – sėdi prie ugnies vienui viena senučiukė. Pamačiusi berniuką, ji išsigando ir sako:

– Iš kur tu čia atsiradai ir kur eini?

– Aš einu iš malūno, – atsakė jis, – ir nešu karalienei laišką, bet pasiklydau girioje, todėl labai norėčiau čia pernakvoti.

– Ak tu, vargšeli, – tarė moteriškė, – tu patekai į galvažudžių landynę, ir kai tik jie pareis, tuoj padarys tau galą.

– Tegu daro, ką tik nori, – tarė berniukas. – Aš nieko nebijau. Esu toks pavargęs, jog nebegaliu toliau eiti.

Išsitiesė ant suolo ir užmigo.

Netrukus sugrįžo galvažudžiai ir piktai paklausė, koks čia berniukas guli.

– A, tai toks nekaltas vaikelis, – tarė senutė, – užėjo pasiklydęs girioje, aš jo pagailėjau ir priėmiau; sako, turįs nunešti karalienei laišką.

Galvažudžiai atplėšė laišką ir perskaitė, o ten buvo parašyta, kad kai tik berniukas atneš laišką, turi būti tuojau pat nužudytas. Kietaširdžiams galvažudžiams jo pagailo, vadeiva sudraskė laišką ir parašė kitą. O jame buvo pasakyta: kai tik berniukas atneš laišką, turi būti tuoj pat apvesdintas su karaliaus dukteria. Paskui jie leido jam ramiai ant suolo miegoti ligi ryto, o kai pabudo, įdavė laišką ir parodė trumpiausią kelią į karaliaus rūmus.

Gavusi ir perskaičiusi laišką, karalienė padarė taip, kaip ten buvo pasakyta, – iškėlė puikias vestuves, ir karalaitė buvo sutuokta su laimės kūdikiu. O kad jaunikaitis buvo gražus ir malonus, tai ji gyveno su juo laiminga ir patenkinta.

Po kiek laiko sugrįžo karalius ir pamatė, kad pranašystė išsipildė – laimės kūdikis sutuoktas su jo dukteria.

– Kaip tai galėjo atsitikti? – paklausė jis. – Aš savo laiške liepiau padaryti visai ką kita.

Tada karalienė atnešė laišką – tegu pats pažiūri, kas ten parašyta. Karalius perskaitė ir suprato, kad jo laiškas pakeistas kitu. Ir ėmė kamantinėti jaunikaitį, kur jis padėjęs jo laišką ir kodėl vietoj jo atnešęs kitą.

– Aš nieko nežinau, – atsakė šis, – gal man jį kas sumainė, kai nakvojau girioje.

Karalius užsirūstino ir sako:

– Taip lengvai neišsisuksi! Kas nori turėti mano dukterį, turi atnešti man iš pragaro nuo velnio galvos tris aukso plaukus. Jeigu atneši, ko aš reikalauju, galėsi ir toliau turėti mano dukterį.

Taip karalius tikėjosi galutinai atsikratyti jaunikaičio. O laimės kūdikis atsakė:

– Gerai, aukso plaukus atnešiu, velnio aš nebijau. Taip pasakęs atsisveikino ir leidosi į kelionę. Ėjo, ėjo ir priėjo didelį miestą, o ten prie vartų

sargybinis ėmė jį klausinėti, kokį amatą jis mokąs ir ką žinąs.

– Aš viską žinau, – atsakė laimės kūdikis.

– Jeigu taip, tai padaryk mums vieną malonę, – tarė sargybinis. – Pasakyk, kodėl išdžiūvo šulinys mūsų turgaus aikštėje, kur anksčiau vynas tekėjo, o dabar net vandens nebeliko.

– Šitai jūs sužinosit, – atsakė jis, – tik palaukit, kol aš grįšiu.

Ir nuėjo toliau. Po kiek laiko priėjo kitą miestą, čia ir vėl vartų sargybinis paklausė, kokį amatą jis mokąs ir ką žinąs.

– Aš viską žinau, – atsakė jis.

– Jeigu taip, tai padaryk mums vieną malonę. Pasakyk, kodėl mūsų miesto medis, ant kurio anksčiau nokdavo aukso obuoliai, dabar nė lapelio nebeišleidžia.

– Šitai jūs sužinosit, – atsakė jis, – tik palaukit, kol aš grįšiu.

Ir nuėjo toliau. Po kiek laiko priėjo didelę upę, reikia per ją persikelti. Keltininkas paklausė, kokį amatą jis mokąs ir ką žinąs.

– Aš viską žinau, – atsakė jis.

– Jeigu taip, tai padaryk man vieną malonę, – tarė keltininkas. – Pasakyk, kodėl aš visą gyvenimą turiu plaukioti iš vieno galo į kitą, ir niekas manęs nepakeičia?

– Šitai tu sužinosi, – atsakė jis, – tik palauk, kol aš grįšiu.

Persikėlė jis į kitą krantą ir rado ten vartus į pragarą. Įėjo. Viduje viskas juoda ir suodina, o velnio nėra namie, tik plačiame krėsle sėdi jo bobutė.

– Ko tau čia reikia? – paklausė ji, bet neatrodė labai pikta.

– Norėčiau gauti tris aukso plaukus nuo velnio galvos, – atsakė jis, – kitaip prarasiu savo pačią.

– Daug nori, – tarė ji. – Kai velnias sugrįžęs tave čia ras, bus tau galas. Bet man tavęs gaila, pažiūrėsiu, gal pasiseks tau padėti.

Ji pavertė jį skruzdėle ir sako:

– Lįsk į mano sijono klostę, ten tavęs niekas neras.

– Gerai, – sako jis, – lįsti tai lįsti, bet aš norėčiau sužinoti dar tris dalykus: kodėl išdžiūvo šulinys, iš kurio anksčiau tekėjo vynas, o dabar net vandens nebeliko; kodėl medis, ant kurio anksčiau noko aukso obuoliai, dabar net lapų nebeišleidžia; ir kodėl keltininkas visą gyvenimą turi plaukioti iš vieno galo į kitą, ir niekas jo nepakeičia.

– Tai sunkūs klausimai, – atsakė ji, – bet tu tyliai kiūtok ir klausykis, ką kalbės velnias, kai aš rausiu jam tris aukso plaukus.

Kai atėjo vakaras, sugrįžo namo velnias. Vos tik įžengė pro duris, tuoj pajuto, kad oras negrynas.

– Čia kvepia, čia kvepia žmogiena, – sušuko jis. – Čia kažkas negerai.

Paskui apžiūrėjo visas pakampes, iššniukštinėjo, bet nieko nerado.

Bobutė ėmė bartis:

– Ką tiktai iššlaviau, viską sutvarkiau, – sakė ji, – dabar tu vėl viską jauki. Amžinai tau žmogiena vaidenasi! Verčiau sėskis ir valgyk vakarienę.

Kai pavalgė ir pagėrė, suėmė velnią nuovargis, padėjo galvą bobutei ant kelių, kad paieškotų. Neilgai trukus ir užmigo, pagavo šnarpšti, knarkti. Tada senė paėmė vieną aukso plauką, timpt išrovė ir pasidėjo šalia.

– Oi! – sušuko velnias. – Ką čia dabar darai?

– Susapnavau bjaurų sapną, – atsakė bobutė, – tai ir grybštelėjau tau už plaukų.

– O ką tu sapnavai? – paklausė velnias.

– Sapnavau, rodos, išdžiūvo šulinys turgaus aikštėje, kur anksčiau tekėdavo vynas, o dabar net vandens nebeliko. Kas tai galėtų būti?

– O, jeigu jie tai žinotų! – atsakė velnias. – Šulinyje po akmeniu tupi rupūžė, jeigu jie tą rupūžę užmuštų, vynas vėl tekėtų kaip tekėjęs.

Bobutė vėl paieškojo galvą, kol velnias užmigo ir pradėjo taip knarkti, jog net langai drebėjo. Tada ji išrovė jam antrą plauką.

– Ai! Ką tu darai? – piktai sušuko velnias.

– Nepyk, – atsakė ji, – aš netyčia, peštelėjau per sapną.

– Ką tu vėl sapnavai? – paklausė velnias.

– Sapnavau, rodos, auga vienoje karalystėje medis, anksčiau ant jo aukso obuoliai noko, o dabar net lapų nebeišleidžia. Dėl ko tai galėtų būti?

– O, jeigu jie tai žinotų! – atsakė velnias. – Jo šaknis graužia pelė, jeigu jie tą pelę užmuštų, ant medžio vėl aukso obuoliai imtų nokti. Bet jeigu ji dar ilgiau pagrauš, medis visai nudžius. Bet gana tų tavo sapnų, jeigu dar kartą sudrumsi man miegą, gausi per ausį.

Bobutė jį apramino ir toliau ieškojo galvą, kol jis vėl užmigo ir pradėjo knarkti. Tada nutvėrė trečią aukso plauką ir išrovė.

Velnias kad pašoks, kad ims rėkti; nedaug trūko, būtų primušęs bobutę, bet toji vėl jį nugerino ir tarė:

– Ar aš kalta, kad mane kamuoja bjaurūs sapnai!

– Tai ką gi tu sapnavai? – paklausė velnias, vis dėlto susidomėjęs.

– Sapnavau keltininką, jis skundėsi, kad visą gyvenimą turįs plaukioti iš vieno galo į kitą, ir niekas jo nepakeičiąs. Kas galėtų būti dėl to kaltas?

– Na ir kvailys! – atsakė velnias. – Jeigu ateis kas ir norės persikelti į kitą krantą, tegu duoda jam kartį į rankas, ir tada tas keltininkaus, o jis bus laisvas.

Dabar bobutė jau turėjo išrovusi tris aukso plaukus ir žinojo atsakymą į visus tris klausimus, tad nebedrumstė tam senam bambekliui ramybės, ir miegojo jis, kol pradėjo švisti.

Kai velnias išsinešdino, senutė ištraukė skruzdėlę iš sijono klostės ir atvertė laimės kūdikį atgal į žmogų.

– Še, imkis tuos tris aukso plaukus, – tarė ji, – o ką velnias atsakė į tavo klausimus, manau, pats girdėjai.

– Taip, – atsakė jis, – girdėjau ir gerai įsidėjau į galvą.

– Kaip mokėjau, taip padėjau, – tarė ji, – dabar keliauk savo keliais.

Jaunikaitis padėkojo senutei už pagalbą bėdoje, išėjo iš pragaro ir džiaugėsi, kad taip gerai pasisekė. Kai atėjo pas keltininką, tas pareikalavo žadėto atsakymo.

– Pirma perkelk mane į kitą krantą, – tarė laimės kūdikis, – tada aš tau pasakysiu, kaip išsivaduoti iš jungo.

Ir, kai atplaukė į kitą krantą, persakė keltininkui velnio patarimą:

– Kai kas ateis ir paprašys perkelti į kitą krantą, įduok tik jam į rankas kartį.

Paskui patraukė toliau ir priėjo miestą, kur augo tas bevaisis medis, ir kur sargybinis taip pat laukė atsakymo. Ir pasakė jam, ką buvo girdėjęs iš velnio:

– Užmušk pelę, kuri graužia medžio šaknis, ir ant jo vėl noks aukso obuoliai.

Sargybinis padėkojo ir atsilygindamas davė jam du auksu apkrautus asilus, ir tie nusekė paskui jį.

Galų gale priėjo miestą, kur buvo išsekęs šulinys, ir persakė sargybiniui, ką buvo velnias kalbėjęs:

– Šulinyje po akmeniu tupi rupūžė, suraskit ją ir užmuškit, ir tada iš jo vėl tekės vynas.

Sargybinis padėkojo ir taip pat davė jam du auksu apkrautus asilus.

Galų gale laimės kūdikis sugrįžo namo pas savo pačią, ir toji labai džiaugėsi, vėl jį matydama ir girdėdama, kaip gerai jam kelionėje sekėsi. Karaliui jis parnešė, ko tas reikalavo – tris auksinius velnio plaukus. O kai karalius pamatė keturis asilus, auksu apkrautus, labai patenkintas tarė:

– Dabar jau viską atlikai ir gali turėti mano dukterį. Bet pasakyk man, mielas ženteli, iš kur tu gavai tiek aukso? Juk tai baisūs lobiai!

– Persikėliau per vieną upę, – atsakė jis, – ir prisisėmiau. Ten jis guli pakrantėje smėlio vietoj.

– O aš ar galėčiau jo parsigabenti? – paklausė karalius, baisiausiai susidomėjęs.

– Kiek tik norit, – atsakė jaunikaitis. – Prie upės yra keltininkas, paprašykit, kad perkeltų į kitą krantą, ir galėsit ten prisisemti maišus.

Godišius karalius kuo skubiausiai išsiruošė į kelionę ir, kai tik pasiekė upę, tuoj pamojo keltininkui, kad perkeltų į kitą krantą. Tas priplaukė ir pakvietė karalių ant kelto, o kai jie nuplaukė į kitą krantą, keltininkas padavė karaliui kartį, o pats strykt ir iššoko ant kranto. Taip karalius buvo nubaustas už savo nuodėmes ir nuo to laiko turėjo dirbti keltininko darbą.

Ar keltininkauja ir dabar?

Tikriausiai! Turbūt niekas neperėmė iš jo karties.

2582 žodžiai (Skaitysite 14 min.)
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU