Verksnio ežeras

Iš toliau Aurimo palaidinė niekuo nesiskiria nuo kitų berniukų palaidinių. Bet tik prieik arčiau ir pamatysi, kad iš priekio ji šlapia kaip mazgotė. O nuo ko? Ogi nuo Aurimo ašarų. Aurimas lieja jas nuo labo ryto iki vėlaus vakaro, ir dėl ko? Ogi dėl to, kad sriubą reikia valgyti, kad rankas reikia plautis ir kad j lauką reikia eiti, ir kad iš lauko namo pareiti, ir taip be galo, ir taip toliau. Vos tik kas — ir Aurimas puola į ašaras. Todėl ne tik jo skruostai, ne tik palaidinė, bet sykiais ir kelnaitės, ir kojinės, ir net bateliai būdavo permirkę nuo sūrių ašarų. O jau nosis, nosis! — visada paburkusi lyg rudeninė slyva. Per Aurimo ašaras net jo žaislai kentėdavo: rūdijo sunkvežimiai, bluko sviediniai, pelydavo meškiukų gaurai ir čiaudėdavo garlaivių motorai...

Va ir šįvakar Aurimas niekaip negali suturėti ašarų: mama liepė prieš miegą surinkti ir gražiai sudėti j dėžę visus išmėtytus po kambarį žaislus.

—       Kad aš labai pavargęs,— spyriojasi berniukas.— Kad labai noriu miego, kad jau miegu...

Bet mama jo atsikalbinėjimų nepaisė, ir Aurimas norom nenorom turėjo žaislus sutvarkyti ir dėl to, guldamas į lovą, bliovė kaip veršelis. O mama, užuot jį suraminusi, užgesino šviesą ir paliko vieną!.. Iš tos nuoskaudos Aurimas dar graudžiau pravirko, ir netrukus nuo jo ašarų sušlapo pagalvė.

—       Oi, kaip aš miegosiu ant šlapios pagalvės! — susigraužė Aurimas, ir ašaros jam pabiro kaip pupos.

Tada sušlapo ir paklodė.

—       Mama pagalvos, kad aš... kad aš... padariau... — išsigando Aurimas ir visai paleido dūdas. Tada ašaros prasisunkė pro lovą, ir ant grindų susitvenkė balutė. Iš lauko tvieskė mėnulio pilnatis, ir balutė nusidažė sidabru. Ją pamatęs, Aurimas net nustėro, ir dabar jam ašaros pylėsi kaip lietus stogo vamzdžiais.

Dėl to balutė, žinoma, ėmė tvinti, užliejo visas grindis ir apsėmė dėžę su žaislais.

—      Oje, mano žaislai paskęs! — persigando Aurimas sriūbaute sriūbaudamas.

Vanduo dar labiau pakilo, visai apsėmė žaislus, ir netrukus iš dėžės bekyšojo

tik ilgas žirafos kaklas su maža galvute ir stiklinėmis išgąsdintomis akimis.

—       Kas dabar bus?! — pašoko raudodamas Aurimas.— Jau ir mano lova skęsta!

iš tikrųjų: vanduo sėmė lovą. Aurimas atsistojo ant pagalvės ir, plūsdamas ašaromis, suriko:

—       Gelbėkite, skęstu!

Bet visi namai miegojo, ir niekas į jo šauksmą neatbėgo. O vanduo juk kilo!

Dabar jau iš tiesų buvo ko verkti, dabar, ko gero, būtų pravirkęs net drąsusis Buratinas, tai ko norėti iš verksnių verksnio Aurimo? Tiesiog negalėjai suprasti, iš kur tokiam nedidukui berniukėliui imasi tokia galybė ašarų — juk vanduo jau teliūškavo jam palei smakrą! Dar kiek, ir Aurimas ne juokais būtų paskendęs savo ašarose, bet, laimė, pamatė šalia plūduriuojantį guminį kamuolį. Berniukas čiupo jį, apsiglėbė ir nuplaukė vandens paviršiumi. Iš baimės ir sumišimo ašaros jam kliokte kliokė, tad vanduo netrukus pasiekė palangę, o paskui pro langą išsipylė lauk. Srovė nusinešė ir Aurimą — drauge su kamuoliu jis išgarmėjo oran. Lauke krioklys išsiliejo upeliu ir nuvingiavo pievomis tolyn, o kad Aurimas žlembė kaip užsuktas, tai upelio vaga gilėjo, srovė stiprėjo ir nešė mūsų verksnį greičiau ir greičiau — sakytum skiedrinį laivelį.

Niekas, deja, nematė to keisto sūraus upelio, nes tebetvyrojo naktis ir visi kietai miegojo. Tik apskritas mėnulis, net išsižiojęs iš nuostabos, spoksojo į neregėtą upeliūkštį, kuris taip sparčiai tvino, kad akyse virto upe: juk Aurimas nepaliovė verkęs nė sekundės!

—       Vai vai,— išsigando mėnulis,— tas raudalius dar ir mane prigirdys!

Ir jis mikliai įsirito į Grigo Ratus ir nudardėjo į kitą dangaus kraštą.

Mėnuliui pradingus, aplink visiškai sutemo, nors pirštu akį durk! Aurimas nebematė nei dangaus, nei žemės, nei upės kranto, nei savo sviedinio, aplink tebuvo vien aklina tamsa ir šalta upės srovė.

Berniukas pamėgino kojomis pasiekti dugną, bet kur tau!.. Persigandęs jis tvirčiau apsikabino sviedinį ir vėl davė valią ašaroms. Tada upė lyg per pavasarinį polaidį išsiliejo iš krantų, užpylė pievas su pempių lizdais, nugriovė avilius su miegančiom bitėm, išvertė tvoras, nusinešė būdą su šunimi ir net parvertė ant šono laukuose paliktą traktorių... Pagaliau upė įplaukė į didelę daubą, susitvenkė ir virto giliu ežeru. Aurimas su sviediniu plūduriavo pačiame jo viduryje.

—       Dabar jau tikrai paskęsiu! — perėmė šiurpas berniuką, ir jis visomis išgalėmis prisispaudė prie sviedinio.

Suspaustas ir įdrėkęs sviedinys neišlaikė ir paukšt — sprogo.

—        Baigta! — beviltiškai suklykė Aurimas, grimzdamas į gilią šaltą gelmę.

—        Ai! — spėjo dar išrėkti pilna sūraus vandens burna.— Gelbėbėbė... kit!..

—        Kas atsitiko? — staiga išgirdo mamos balsą ir pamatė ją pačią, palinkusią prie lovos.

„Gal jau paskendau? — toptelėjo Aurimui.— Gal jau man vaidenasi?"

—        Kažką negerą susapnavai? — paklausė mama ir paglostė jam skruostą.— Ko gi veidai šlapi, ar tik neverkei per miegus?

Aurimas atsisėdo lovoje ir apsidairė. Kambarys tebebuvo užlietas mėnesienos, žaislai lyg niekur nieko tebegulėjo dėžėje, o tarp jų pūpsojo sveikas guminis sviedinys. „Tai man prisisapnavo?" — pagalvojo berniukas ir jau jau buvo bepravirks- tąs, kad jį aplankė toks klaikus, negeras sapnas, bet staiga susiturėjo.

—       Nieko,— tarė mamai.— Viskas gerai.

Mama jį apklostė ir nuėjo miegoti. Vos užsidarius durims, Aurimas persilenkė per lovos kraštą, pažvelgė apačion ir pamatė balutę! Tą pačią balutę, kuri žvilgėjo mėnesienoje ir tik laukė, kad Aurimas vėl pravirktų. Tada ji vėl ištvintų ir, virtusi upe, nusineštų Aurimą į gilų tamsų ežerą.

„Oje! — net susirietė iš baimės Aurimas.— Ko gero, tai nebuvo sapnas!"

Ir iš to siaubo, kad gal tai ne sapno būta, jis vėl buvo bepravirkstąs, bet šiaip taip susitvardė: kas žino, ar pavyks dar sykį ištrūkti iš baisingojo ežero gelmės? O netrukus išsikamavęs berniukas užmigo — prieš tai dėl viso pikto atsinešęs ir apsikabinęs guminį sviedinį...

Mįslės:

Dirva be takų, pervažiavus—be vėžių. /Ežeras/

Lengvutis, apskritutis, o už uodegos nepakelsi. /Kamuolys/

Saldus gardus, ant lėkštės nepadedamas. /Miegas/

1299 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
V. Žilinskaitė
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU