Vilkais pavirtę broliai

Tėvas turėjo keturis sūnus. Bet tėvas mirė, paliko viena motina su tais vaikais. Vargsta, žūna ana su tais vaikais, vos ne vos anuos gali išmaitinti. Vieną dieną nebeturi ana vaikams ką beduoti. Eina prie kaimyno skolintis duonos. Kaimynas tuo laiku pats neturėjo duonos: seną jau buvo suvalgęs, o naujos dar nesuskubo iškepti.

—      Kad duonos neturim, duosiu aš — vaikams parneši žirnių. Vis užsižais kokią valandėlę,— sako kaimynė ir įkratė žmonai pusgortį žirnių į skreitą.

Nešasi žmona tuos žirnius namo, žengdama per savo slenkstį paslydo — pabėrė visus žirnius virtuvėje.

—      Kad jūs kur vilkais išlėktumėt,— sako iš apmaudo motina,— tiek turiu aš dėl jūsų vargti!

Kaip ana tuos žodžius ištarė, jos sūnūs toje valandoje pavirto į vilkus ir, iššokę per langus, išbėgo į girią. Didžiai nuliūdo motina, pamačiusi, kaip jos sūnūs vilkais išlėkė. Apgailėjusi tuos savo sūnus, ištekėjo ana antrą sykį. Nuo antrojo vyro turėjo ana dukterį. Ta duktė paaugo jau į mergą. Kartą ausdama ir klausia ana motinos:

—      Kodėl, motus, kiti turi ir broliukus, ir seseles, o aš nieko neturiu, esu viena.

—      Ne viena ir tu buvai, turėjai keturis broliukus, bet anie vilkais pavirto ir išbėgo į girią. Ir po šiai dienai nė balso jų negirdėti,— sako motina.

Duktė ėmė prašyti motinos, kad leistų aną savo broliukų ieškoti. Motina iš pradžios ir girdėti apie tai nenorėjo:

—      Jau keturi sūnūs prapuolė, nori ir tu prapulti, mane vieną palikti.

Bet duktė rėkdama prašo, ir tiek. Na, motina pagaliau leido. Išsiaudė

ana kiekvienam broliui po marškinius ir po rankšluostį ir išėjo tų broliukų ieškoti.

Eina, eina ir prieina trobelę. Įeina į vidų, randa senikę.

—      Priimk mane nakvynės,— prašosi mergelė.

—      Negaliu aš tavęs priimti: šiąnakt parlėks prie manęs į trobelę saulė nakvoti,— sako bobelė.

Bet ta prašosi vis tiek:

—      Nors už pečiaus,— sako,— aš užlįsiu, kur aš dabar nakties laike dingsiu?

Na, bobelė leido jai už pečiaus atsigulti. Naktį nušvito visas laukas, ir įėjo į trobelę saulė: akis veria, kaip šviesu pasidarė toje trobelėje. Saulė tuojau tą mergelę pamatė, klausia bobelės:

—      Kas čia per svetys guli už pečiaus?

—      Tai viena mergelė įsiprašė vakare būtinai gulti — priėmiau į užpečkę,— sako bobelė.

Mergelė, išėjusi iš užpečkės, nusilenkė saulelei ir klausia:

—      Šviesi saulele, viską tu apšvieti ir apmatai, bene apšvietei mano broliukus, vilkais lakstančius?

—      Ne, tavo broliukų aš nemačiau,— sako saulė.

Rytmety saulė išlėkdama liepė bobelei išvirti vištą ir duoti mergelei visą suvalgyti, kauliukus visus susikrauti į terbelę. Na, rytmety bobelė išvirė anai tą vištą. Ta suvalgė, kauliukus susidėjo visus į terbelę, padėkojusi bobelei už nakvynę, išėjo toliau.

.Eina, eina, vakare prieina kitą trobelikę. Įeina į vidų, randa taip pat jau bobelę.

—      Priimk mane nakvynėn,— prašosi mergelė.

—      Negaliu aš tavęs priimti: turėsiu šiąnakt svetį, parlėks čia mėnuo nakvoti,— sako bobelė.

Bet mergelė prašo, nepasiduoda:

—      Leisk nors už pečiaus pernakvoti!

Na, už pečiaus bobelė leido. Ta ir atsigulė. Naktį nušvito lauke, ir įėjo į trobelę mėnuo, nušvito nuo jo visa trobelė. Mėnuo mergelę tuojau ir pamatė, klausia bobelę:

—      Kas per svetys prie tavęs užpečkėj nakvoja?

—      Tai viena mergelė vakare būtinai įsiprašė nakvoti ir guli dabar užpečkėj,— sako bobelė.

Mergelė išėjo iš užpečkės, nusilenkė mėnesiui ir klausia:

—      Šviesus mėnuo, daug apšvieti vietų, bene apšvietei kame mano broliukus? —  Ne, tavo broliukų neapšviečiau,— sako mėnuo.

Rytmety mėnuo išlėkdamas liepė bobelei išvirti vištą ir duoti mergelei visą suvalgyti, kauliukus visus susikrauti į terbelę. Na, bobelė ir išvirė jai vištą, mergelė suvalgė, susidėjo kauliukus į terbelę, padėkojo bobelei už nakvynę, eina toliau.

Ėjo, ėjo, vakare priėjo vėl trobelę. Įeina į vidų, randa vėl bobelę.

—      Priimk mane nakvynės,— prašo ana bobelės.

—      Negaliu aš tavęs priimti: šiąnakt parlėks prie manęs žvaigždė nakvoti,— sako bobelė.

Ta prašosi, ir tiek:

—      Nors už pečiaus leisk pernakvoti.

—      Na, už pečiaus, jei nori, nakvok,— sako bobelė.

Na, mergelė ir atsigulė už pečiaus. Naktį nušvito lauke, ir įėjo į trobelę žvaigždė, nušvito visi pašaliai. Žvaigždė tuojau pamatė užpečkėj mergelę, klausia bobelę:

—      Kas čia pas tave per svetys guli?

—      Tai viena mergelė įsiprašė būtinai nakvoti, na, ir priėmiau į užpečkę,— sako bobelė.

Mergelė išėjo iš užpečkės, nusilenkė žvaigždelei, klausia:

—      Šviesi žvaigždele, tu visur apleki, apmatai pasaulio kraštus, bene matei kame mano broliukus, vilkais lakstančius?

—      Mačiau,— sako žvaigždelė,— tavo broliukai gyvena viename užkeiktame dvare. Ryto metą išvirs tau bobelė vištą, tu ją suvalgyk, visus kauliukus susikrauk į terbelę ir eik toliau. Prieisi didžiai aukštą kaulo kalną. Turėsi į tą kalną įlipti. Kad lipsi, imk iš terbelikės po kauliuką ir dėk sau po kojų. Taip įlipsi tu į tą kalną. Ant to kalno rasi dvarą, tame dvare bus ir tavo broliukai.

Na, ryto metą išvirė bobelė anai visą vištą, ta tą vištą suvalgė, kauliukus susidėjo į terbelę, padėkojo už nakvynę ir išėjo toliau.

Eina, eina ir prieina didelį aukštą kaulo kalną. Ištraukdama iš terbelės po kauliuką, deda ana po kojom ir lipa į tą kalną. Taip ana lipa vis aukštyn, vis aukštyn, jau tuojau visiškai įlips, tik štai vieno kauliuko ir pritrūko. Matyt, besinešiodama kame nors aną pametė. Ir negali niekaip beįlipti į tą kalną. Pagalvojusi šmakšt mažąjį pirštuką nusikando, pasidėjusi sau po kojų, ir įlipo į kalną. Eina toliau, randa didelį dvarą. Įeina į tą dvarą, neranda nė gyvos dvasios. Veizi — viename kambaryje bestovinčios keturios lovos. Mergaitė suprato, kad čia anos broliukai turi nakvoti. Paėmusi padėjo kiekvienam po pagalve po marškinius ir po rankšluostį, pati pasilindo po lova ir laukia, kas bus. Vakare ir parlėkė į tą kambarį keturi vilkai, nusimetė vilkenas, paliko kaip kiti žmonės. Čia anie taisosi eiti gulti, veizi — kiekvienam po pagalve padėta po marškinius ir po rankšluostį.

— Kas čia yra, kas čia yra? - stebisi broliai.— Kas tuos marškinius ir rankšluosčius būtų padėjęs? Lig šiol nė vienas į tą vietą neatėjo, kaip tas galėjo ateiti?

Sesuo išlindo iš palovės ir sako:

—      Aš tuos marškinius ir rankšluosčius padėjau. Aš esu jūsų sesuo, atėjau jūsų ieškodama.

—      Kam tu atėjai! Kam tu atėjai! — šaukia broliai.— Mes jau baigėm savo bausmę, būtume greitai sugrįžę patys, dabar mes vėl turėsim ilgus metus vargti.

Sesuo pradėjo rėkti iš gailesčio, klausė brolių, ar negalėtų ji kaip nors aniems patrumpinti tą laiką.

—      Galėtum,— sako broliai,— jei per trejus metus išbūtumei medy, nieko nekalbėtumei, nieko nevalgytumei.

Na, sesuo apsiėmė išbūti trejus metus medy. Tuojau aną broliai nuvedė į girią, įkėlė į medį, ir sėdi ana tame medyje. Išsėdėjo ana taip ilgą laiką. Vieną sykį kažkaip nusimovė jos kurpelė. Tame laike medžiojo po tą girią karalius su savo šauliais. Šunys, beieškodami žvėrių, užėjo tą kurpelę, uost — užuodė, kad nuo žmogaus. Pradėjo šunys skalyti, atėjo šauliai, veizi — kurpelė, o žmogaus nėra. Veizi į aukštį — medy besėdinti mergelė. Klausia jos:

—      Kas esi?

Ta nieko neatsako. Davė žinią karaliui, kad medy rado mergelę ir ana nieko nekalba. Karalius eina anos veizėti. Klausia:

—      Kas esi?

Ana nieko neatsako. Liepė karalius šauliams aną iš to medžio išimti. Išėmė iš to medžio. Karalius visaip aną saikina: — Kas esi?

Ana tyli, nieko nesako. Perpyko galų gale karalius, liepė šauliams sunešti didelį laužą — degins tą mergelę, gal deginama prakalbės. Sunešė tuojau šauliai didelį laužą, užvedė ant to laužo mergelę — ana tyli vis tiek, nieko nesako. Liepė karalius tą laužą iš apačios pakurti. Pakūrė, pradėjo laužas jau degti — ana vis tiek tyli. Netrukus ugnis ir aną jau pasieks. Tik staiga iš girios išpuolė keturi jaunikaičiai ant greitų žirgų. Pripuolę šoko anie ant to laužo, nunešė tą mergelę nuo laužo šalin, taip ir išgelbėjo nuo mirties. Karalius paskui klausia tų jaunikaičių, kas anie tokie yra ir kas ta mergelė. Tie papasakojo karaliui viską, kaip buvo. Paskui sugrįžo anie visi namo pas savo motušę ir gyveno meilėje.

1842 žodžiai (Skaitysite 10 min.)
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU