Vilkas ir septyni ožkeliai

Buvo kartą sena ožka. Turėjo ji septynis ožkelius ir mylėjo, kaip myli savo vaikus kiekviena motina. Vieną dieną susiruošė ji į girią pašaro parsinešti, sušaukė visą septynetą ir sako:

– Vaikučiai, aš išeinu į girią, o jūs, žiūrėkit, saugokitės vilko. Jeigu jis čia įeis, suės jus su visais kauleliais. Tas nevidonas dažnai apsimetinėja, bet jūs atpažinsit jį iš storo balso ir juodų kojų.

Ožkeliai atsakė:

– Nebijok, motule, mes jau pasisaugosim, eik ir nesirūpink.

Senė ožka sumekeno ir rami leidosi į kelią.

Vos spėjo išeiti, kažkas tik bar bar bar į duris ir kad suriks:

– Atidarykit, vaikeliai, parėjo jūsų motulė ir kiekvienam lauktuvių parnešė.

Tačiau ožkeliai iš storo balso pažino, kad tai vilkas.

– Neatidarysim, – sušuko jie, – tu ne mūsų motulė, jos balsas plonas ir meilus, o tavo storas. Tu – vilkas.

Nuėjo tada vilkas pas krautuvininką ir nusipirko didelį gabalą kreidos, suėdė, ir nuo to jo balsas suplonėjo. Paskui sugrįžo prie trobelės, pasibeldė į duris ir sušuko:

– Atidarykit, vaikeliai, parėjo jūsų motulė ir kiekvienam lauktuvių parnešė.

Tačiau vilkas uždėjo ant palangės savo juodą leteną, ožkeliai ją pamatė ir sušuko:

– Neatidarysim, mūsų motulės kojos ne juodos, kaip tavo. Tu – vilkas.

Tada vilkas nubėgo pas kepėją ir sako:

– Nusimušiau koją, patepk ją man tešla.

Kai kepėjas patepė, vilkas nubėgo pas malūnininką ir sako:

– Apibarstyk man leteną baltais miltais. Malūnininkas pagalvojo: „Vilkas nori kažką

apgauti“, – ir nesutiko, bet vilkas pagrasino:

– Jeigu neapibarstysi, aš tave suėsiu. Malūnininkas pabūgo ir nubaltino jam leteną. Tai

va, kokie yra žmonės!

Dabar nenaudėlis trečią kartą atbėgo prie trobelės, pasibeldė į duris ir sako:

– Atidarykit, vaikeliai, parėjo jūsų motulė ir kiekvienam lauktuvių iš miško parnešė.

Ožkeliai sušuko:

– Pirma parodyk savo leteną, kad mes matytume, ar tikrai esi mūsų motulė.

Uždėjo vilkas leteną ant palangės, ir kai ožkeliai pamatė, kad ji balta, pamanė, jog taip ir yra, kaip jis sako, ir atidarė duris.

Bet įėjo ne motulė, o vilkas. Ožkeliai išsigando ir puolė slėptis. Vienas spruko po stalu, kitas į lovą, trečias į krosnį, ketvirtas į virtuvę, penktas į spintą, šeštas po praustuve, septintas į sieninio laikrodžio dėžę. Bet vilkas visus juos surado ir, daug galvos nesukdamas, gurkt gurkt prarijo vieną po kito. Tik jaunėlio, kur buvo pasislėpęs laikrodžio dėžėje, to nerado. Prisiputęs, prisibuvęs vilkas išdzimbino iš trobelės, atsidrėbė žalioje pievoje po medžiu ir užmigo.

Po kiek laiko pareina iš miško senė ožka. Ai, ai, ai, ir ką ji mato! Trobelės durys atlapos, stalas, kėdės ir suolai išvartyti, praustuvė sudaužyta į šipulius, antklodės ir pagalvės nuo lovos nutraukytos. Šoko ieškoti savo vaikelių, puola šen, puola ten, o jų nėra. Šaukia vieną, šaukia kitą vardu, bet nė vienas neatsiliepia. Galų gale, kai priėjo jauniausiojo eilė, atsiliepė silpnutis balselis:

– Motule, aš čia, laikrodyje.

Ištraukė ji savo vaikelį iš laikrodžio, ir tas apsakė, kad buvo atėjęs vilkas ir visus kitus ožkelius suėdė. Galite įsivaizduoti, kaip ji raudojo savo vargšų vaikelių! Galų gale susikrimtusi, susigraužusi išėjo iš namų, o jauniausias ožkelis išsekė iš paskos. Kai atėjo į pievą, žiūri – guli po medžiu vilkas ir knarkia, kad net medžio šakos dreba. Apžiūrėjo iš visų pusių ir mato – išpampusiame vilko pilve kažkas kruta.

„Dievulėliau tu mano, – pagalvojo, – nejau tebėra gyvi mano vaikeliai, kuriuos jis suputo vakarienei?“ Ir nusiuntė namo ožkelį atnešti žirklių, adatos ir siūlo. Paskui prakirpo nevidonui pilvą, ir vos tik prarėžė skylę, vienas ožkelis kyšt ir iškišo galvą, o kai prakirpo daugiau, vienas po kito iššoko visi šeši, visi gyvi ir sveiki sveikutėliai, mat tas baisūnas iš didelio godumo rijo juos nė nekramtęs. Tai buvo džiaugsmo! Ožkeliai mylavo, glėbesčiavo savo motulę ir šokinėjo aplinkui kaip žiogai po pievą. Bet senė ožka tarė:

– O dabar eikit ir pririnkit akmenų, prikrausim jų tam prakeiktam žvėriui į pilvą, kol jis dar nepabudo.

Septyni ožkeliai akies mirksniu prinešė, pritempė akmenų ir prigrūdo vilkui į pilvą kiek tik tilpo. Paskui senė ožka greitai greitai užsiuvo, ir miegalius nieko nepajuto, net nekrustelėjo.

Galų gale vilkas išsimiegojo, atsikėlė, o kad nuo akmenų pilve labai jį troškino, tai nusprendė eiti prie šulinio atsigerti. Bet vos tik pajudėjo iš vietos, akmenys pilve pradėjo daužytis į kits kitą ir trinksėti. Vilkas sušuko:

Kas ten dunksi, kas ten malas, Kas gi man pilve ten daros? Maniau, kad šeši ožkiokai, Pasirodo – akmeniokai.

O kai jis atliozgino prie šulinio ir pasilenkė gerti, sunkūs akmenys įtraukė jį vandenin, ir ten jis priburbuliavo. Tai pamatę, septyni ožkeliai pribėgo ir kad ims balsu šaukti:

– Vilkas nebegyvas! Vilkas nebegyvas!

Ir iš to džiaugsmo pasileido kartu su motina aplink šulinį šokti.

970 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
Brolių Grimų pasaka
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU