Vilkas ir siuvėjas

Ėjo siuvėjas per mišką ir sutiko alkaną vilką. Vilkas jam sako:

—      Dabar gulk, aš tave suėsiu!

Siuvėjas pradėjo prašyti ir įkalbinėti, kad į vilko pilvą nepareisiąs. Vilkas liepė paimti matą ir pamatuoti. Bematuodamas siuvėjas kapt ir nutvėrė vilką už uodegos. Nutvėręs apsivyniojo apie ranką, išsitraukė iš užančio laidynę ir ėmė duoti vilkui per nugarą, per šonus, kur tik pakliuvo. Vilkas kaukė, staugė, šokinėjo, bet niekaip ištrūkti negalėjo. Matydamas, kad šitaip gali jį pribaigti, pradėjo vilkas prašytis siuvėją:

—      Palauk, žmogau, nebemušk. Jeigu tau mano uodega reikalinga, tai pasiimk ją sau, o mane paleisk gyvą; aš tau nieko nebedarysiu!

Siuvėjas pasiėmė žirkles, čekšt nukirpo vilkui uodegą, o jį patį paleido.

Vilkas nubėgo į girią, baisiai sustaugė ir sušaukė vilkų pasitarimą. Subėgo vilkų didelė daugybė. Beuodegis apsakė, kaip jį siuvėjas išjuokė, primušė ir uodegą nupjovė. Visi vilkai sutarė pavyti siuvėją ir sudraskyti.

Išvydo siuvėjas, kad atūžia pulkas vilkų kaip debesis. Nebėr jam kas daugiau daryti — greitai įlipo į eglę. Subėgo vilkai prie eglės ir tariasi, kaip siuvėją pasiekti. Vienas vilkas sako:

—      Palauk! Mes jį nusitrauksim. Stok tu, beuodegi, apačion, o mes sulipsim vienas ant kito ir pasieksim jį.

Siuvėjas išgirdęs labai persigando. O vilkai jau lipa vienas ant kito, jau visiškai nebetoli — tuoj pagriebs jį už kojų. Tada siuvėjas kad suriks:

—      Na, lipkit, lipkit! Kam teks, kam neteks, o tam vilkui beuodegiui tikrai teks!

Beuodegis, tai išgirdęs, tuoj šoko iš apačios, ir visi vilkai nuburbėjo žemėn. Daug vilkų užsimušė, o kiti į girią išbėgiojo.

Siuvėjas išlipo iš eglės ir laimingai nuėjo savo keliu.