Vištelė

Vaikščioja vištelė po kiemą ir kalba:

— Kad-kad-kudešimts! Padėsiu kiaušinių dešimts, išperėsiu gražių viščiukų!

Pasidarė vištelė gūžtą, prisidėjo kiaušinių ir atsitūpė viščiukų perėti. Šeimininkė norėjo užsiauginti ančiukų. Atsiėmė iš gūžtos vištos kiaušinius, padėjo antinių.

Tupėjo tupėjo vištelė ant kiaušinių ir išperėjo ančiukų krūvą.

Žiūri vištelė į ančiukus ir stebisi, kodėl jų snapeliai tokie platūs, kodėl kojelės tokios plokščios.

— Tiek to, — sako vištelė. — Kokie yra, tokie yra, vis mano vaikeliai. Juos glamonėsiu, gražiai auginsiu.

Paūgėjo ančiukai. Nusivedė juos vištelė prie kūdros pagirdyti.

Ančiukai subėgo į vandenį ir plaukinėja.

— Ką jūs darot, prigersit! — sušuko vištelė. — Ir aš maža buvau, vandens į kūdrą eidavau, tik niekad taip toli nebrisdavau!

Dar paaugo ančiukai.

Nubėgo kartą prie kūdros, nuplaukė į patį vidurį ir ėmė nardyti.

— Gelbėkit! — sušuko vištelė, — mano vaikai skęsta!

Ančiukai išsimaudę atplaukė prie krašto ir turškia, dumblus snapeliais drabsto.

Pažiūrėjo vištelė, pažiūrėjo ir sako:

— Šitie vaikai man visai nepavyko: nori antis mėgdžioti. Tesižinai, kad jie jau tokie.

Ir paleido ančiukus su antimis vaikščioti.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU