Vištytė ir gaidžiukas

Buvo senelis ir senelė, turėjo juodu vištytę ir gaidžiuką.

Senelė pasiuvo gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti.

Gaidžiukas įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia:

- Kar, kar, kar! Ir man bent kekelę!

Kai tik metė gaidžiukas riešutų kekelę, išmušė vištytei akelę.

Ir vėl raško riešutus gaidžiukas. Vištytė bėginėdama aplinkui vėl karkina:

- Kar, kar, kar! Ir man bent kekelę!

Kai tik metė gaidžiukas kekelę, išmušė kitą vištytei akelę.

Dabar vištytė parbėgo rėkdama namo ir pasisakė senelei, kad jai gaidžiukas akeles išmušė. Senelė ėmė bartis:

- Gaidžiuk, gaidžiuk! Kam tu vištytei akeles išmušei?

- O kam man lazdynas kelnytes perplėšė?

- Lazdyne, lazdyne! Kam tu gaidžiukui kelnytes perplėšei?

- O kam mane ožka pagraužė?

- Ožka, ožka! Kam tu lazdyną pagraužei?

- O kam manęs piemuo neganė?

- Piemenie, piemenie! Kodėl tu ožkos neganei?

- O kam man šeimininkė paplotėlio nepakepė?

- Šeimininke, šeimininke! Kodėl tu piemeniui paplotėlio nepakepei?

- O kad kiaulė tešlą surijo.

- Kiaule, kiaule! Kam tu šeimininkei tešlą surijai?

- O kam man paršelį vilkas nunešė?

- Vilke, vilke! O kam gi tu kiaulės paršelį nunešei?

- Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta! Ammm!

Pagriebė vilkas paskutinį paršelį ir nubėgo į mišką.

302 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 22 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU