Vyšnios

Kitą kartą, gyvendama Ciuriche, nuėjau į vieną krautuvę. Jos savininkas kaip tik gavo kažkur išeiti valandėlę, paprašęs mane palaukti. Man besėdint krautuvės kampe, įeina maža, gal kokių penkerių metų mergelė, švarutė ir raudonskruostė, kaip visi šveicarų vaikai, vienplaukė, su dailiai supintomis kaselėmis, su paprasta perkeline suknele ir prijuostėle; matyti, darbininkų vaikas. Ant vienos rankelės turėjo pasikabinus pintinėlę, antroje laikė suspaudus pinigus. Nepamačiusi nieko už prekystalio, ji pasiliko bestovinti prie slenksčio, lyg nebežinodama, ką daryti. Manęs ji turbūt nepastebėjo, nes sėdėjau už atdarų durų. Žvalgytis jai nebuvo laiko, nes tuojau patraukė jos dėmesį didelė pintinė vyšnių, pastatyta antrame krautuvės gale, palangėje. Ji paėjėjo pintinės linkui ir ėmė žiūrėti į dideles, raudonas uogas, taip gražiai atrodančias, lyg įkūnytoji pagunda. Paskui priėjo dar arčiau, prie pat pintinės, kraipė galvelę į vieną ir į antrą pusę, o mėlynos akelės taip smalsiai žiūrėjo, tartum bematant ims ir iššoks iš veido į pintinę.

„Dabar tai jau ji grobs saujelę",— maniau, stengdamasi nekvėpuoti, kad jos neišgąsdinčiau. Ir štai ji tiesia aukštyn savo mažutę rankelę — mat pintinė buvo aukštesnė už ją — ir švelniai ima dvi drauge kabančias uogas. Dar valandėlę žiūri į jiedvi iš visų pusių, paskui kiša prie lūpelių. Bet lūpelės neprasiveria — tik iš jų tarpo kyšteli rausvas liežuvėlis ir gardžiai kelis kartus laižo vyšnias. Tai padaręs, jis slepias atgal už panašių į tas vyšnias lūpelių, rankutė vėl tiesias aukštyn, deda uogas atgal į vietą, ir mergelė traukias nuo pintinės, tartum norėdama būti toliau nuo pagundos.

Daug metų praėjo nuo tos dienos, o man ta scenelė vis dar tebestovi akyse, lyg vakar matyta. Argi tai ne nuostabu? Ar tos mažutės mergelės nebūta tikros herojės? Juk jai tos vyšnios buvo gal ne mažesnė pagunda, negu suaugusiems žmonėms auksas ar kitoks gėris — o ar daug rasime jų tarpe tokių, kurie taip didvyriškai mokėtų suvaldyti savo geismus, kaip ta penkiametė šveicarė? Atsimenu, pamąsčiau tuomet: kokia išmintinga turi būti tavo mamytė, mažute! Koks laimingas jūsų kraštas, turėdamas tokių motinų ir tokių vaikų!

❖

Raudonas ponaitis, pilve akmenaitis. /Vyšnia/