Žąsinas ir degloji

Buvo pavasario pradžia. Žąsys dar žąsiukus perėjo. Žąsinas vienas po kiemą vaikščiojo. Vaikščiojo ir laukė žąsies kurios iš ląstos išeinant, kad gautų su kuo pasikalbėti.

Patvoriais vaikštinėjo degloji, išėjusi prasivėdint, kojų pramankštint.

Aukštai aukštai lėkė laukinės žąsys gagendamos.

Žąsinas ištiesė kaklą, sparnais suplasnojo, skardžiai suriko:

— Ei, palaukit! Ir aš noriu su jumis lėkti, padangėmis paskrajoti.

Ir sparnais smarkiai sumojęs, pakilo sulig kraigu, bet tuojau nusileido, dribtelėjo ant kiemo ir galvą žemyn nuleido.

— O kas tau pasidarė? — nustebusi paklausė degloji. — Ko taip blaškaisi?

— E, degloji, — skurdžiai tarė žąsinas, — savo gimines pamačiau, norėjau su jomis paskrajoti, bet...

— Bet aukščiau kraigo nepajėgei iškilti, — pasityčiodama sukriuksėjo degloji. — Neiškilsi, su laukinėmis žąsimis nelakstysi. Ir ką veiktum su jomis išlėkęs? Tu jau naminis paukštis ir nelesinamas nebeilgai pagyventum.

— Norėjau palakstyti, o paskui kad ir badu mirčiau, — teisinosi žąsinas.

— Nesvajok be reikalo. Ir mano giminė ne nuo amžių tvarte gyvena.

Mane kiaule pravardžiuoja: tikra mano pavardė — šernas. Šernai ir dabar giriose tebegyvena, su vilkais ir lokiais kovoja. Galinga giminė... E, žąsinėli, ir aš jauna būdama įsigeidusi buvau giriose pagyventi. Dieną dar buvo šiaip taip, bet naktį, kai ėmė vilkai stūgauti, pardūmiau namo iš tų girių — bene naminis gyvulys gali su vilku kovoti?

Ir nuėjo degloji kriuksėdama į tvartą, o žąsinas paliko kieme žąsies laukti.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU