Žiema

Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia, ar medžiai ir žolės vasaros parėdus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidarius žemę sustangino, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais patalais apklojo.

Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje žemėje žolės, visi žiemos miegą miegti. Miegti ir mini, kaip vasarą gražiai gyveno, budėjo, kaip jauni augo, seni seno, kaip visiems gausiuose saulės spinduliuose buvo smagu klestėti. Kaip medžiuose ir žolėse paukšteliai slapstėsi, nardė, vaikus perėjo, savo giesmeles giedojo, čiulbėjo — visi gyveną džiaugėsi.

Visur tylu. Tik retkarčiais, šiauriui per daug siausti pradėjus, miškas atsidūsta, sumurma, kad ramiai miegoti neduoda.

Miegti žiemos miegą miškas, sodas, pievos; miegti ir pavasarį sapnuoja. Sapnuoja saulutę, aukštyn į dangų kylančią, iš miego visus juos žadinančią.

Ateis pavasaris, atbus, kam per žiemą miegoti lemta; suoš miškas, sušlamės sodas, sužaliuos, margai pasipuoš pievos, laukai; sučiulbės, sugrįžę iš šiltesnių kraštų, paukšteliai.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU