Žmogus, meška ir lapė

Vieną kartą arė žmogus dirvą pagiry. Netoliese gulėjo meška lauže. Pamačiusi žmogų, ji ir šaukia:

— Žmogau, žmogau, aš tavo jautelius pjausiu.

Nusiminė žmogus, nežino, kaip nuo meškos gelbėtis, o čia pasisuko lapė ir sako:

— Ką man duosi, jeigu aš tavo jautelius išgelbėsiu?

— Aš tau atnešiu vištų maišą, tik, susimildama, neduok meškai mano jautelių papjauti.

Taip juodu susitarė, o lapė girion smuko. Atbėgusi iš kito krašto, didžiu balsu šaukė:

— Žmogau, žmogau, ar nematei kur netoli meškų, stirnų, vilkų, šernų? Ponas medžioklėn išjojo su penkiais šimtais medžiotojų, o šunų skalikų kita tiek.

— Nemačiau nė meškų, nė stirnų, nė vilkų, nė šernų,— tarė žmogus.

— O kas ten lauže guli?

— Tai šiekšta guli.

— Kad būt šiekšta, tai būt šakos apgenėtos,— sako lapė ir vėl nubėgo j gi-

Meška išsigando pono ir skalikų ir sako:

— Žmogau, nukapok man kojas.

Žmogus nukapojo, o lapė vėl išbėgusi

iš girios šaukia:

— Žmogau, žmogau, ar nematei meškų, stirnų, vilkų? Ponas medžioklėn išjojo. Medžiotojų penki šimtai, o šunų — kita tiek.

— Nemačiau,— atsakė žmogus.

— O kas ten lauže guli?

— Tai medis guli.

— Kad būt medis, būtų galan kirvis įkirstas.

Ir vėl lapė nubėgo į girią, o meška išsigandusi šaukia:

— Žmogau, įkirsk man kirvį galvon.

Kai įkirto, tai meška ir galą gavo. Tada atbėgo lapė pas tą žmogų ir kaulija: *

— Matai, kaip aš tavo jautelius išgelbėjau, tai tu rytoj atnešk man maišą vištų, kaip esi žadėjęs.

Kitą dieną žmogus pasišaukė savo šunis, sukišo juos į maišą, užrišo ir nunešė. Rado lapę belaukiančią, iš to būsimo skanumo besilaižančią.

— Paleisk, žmogau, višteles, aš jas pati pasigausiu.

Žmogus iškratė iš maišo šunis, o tie skalydami ėmė lapę vytis. Lapė puolė strimagalviais savo olon, kvapo neatgaudama, o šunys, lauke likę, lojo iš piktumo, vos iš kailio neišsinerdami. O lapė stebisi, kailį sveika išnešusi, ir savo akelių klausinėja.

— Akelės, akelės, ką jūs darėt, man bebėgant?

— Mes tik dairėmės, ar toli dar ola, ar geru taku bėgame.

— Gerai darėt, akelės. O jūs, mano auselės, ką beveikėte?

— Mes stačios klausėmės, ar toli skalikai loja.

— O tu, nosele?

— Aš vis uostinėjau, kad kokia bėda už akių arba iš šalies neužbėgtų.

— O jūs, kojelės?

— Skubinomės viena paskui kitą greičiau susimesti, tarsi lenktynių bėgdamos.

— Gerai darėt. O tu, uodegėle, ką veikei, paskui besivilkdama?

— Makalavau, tabalavau, kad tik ne mane, o tave šunys pagriebtų.

— Ak tu šitokia! — sušuko lapė.— Tekit, šunys, bjaurybę uodegą! — ir iškišo uodegą iš olos. šunys, uodegą nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrimto.

Kvailas kaip nukirptas avinas. Svetimo netykok, savo nepamesk.