Žvejai

Pasaka apie žvejus.

Dvi dienas šėlo audra. Jūra riaumojo, didžiulės bangos virto į krantą, protarpiais lietus pylė kaip iš kibiro.

O naktį audrą lyg kas į maišą būtų ėmęs ir sugrūdęs.

Rytą tyku, ramu, gražu aplinkui. Saulutė šviečia, paukšteliai čiulba.

Išcimpina žiovaudamas Evaldukas į kiemą.

—     Šiandien su manim eisi dorės ir ūdų tvarkyti.

Evaldukas susiraukė, lyg karčią ropę kandęs.

—       Toks iš tavęs ir bus žvejys,— pasišaipė tėvas,— jei raukaisi, žvejo darbo krataisi.

—       Aš nesikratau...

—       Tai eime.

Nebuvo kas veikti, reikėjo eiti.

Anądien žvejai parplaukė sunkiai. Dorės buvo artipilnės žuvies. Parsikrapštė į krantą po vidurnakčio. Audra jau ant kulnų žvejams lipo.

O dabar Evaldukas lentų taku paskui tėtį perėjo kopą ir atsidūrė pajūryje, kur, menko uostuko pakrašty, stovėjo jų dorė.

—       Tik Evalduko čia betrūko, tik jo! — jaunasis Eičinas kažkodėl apsidžiaugė, išvydęs Evalduką.— Eik šen! Padėsi man variklį remontuoti.

Evaldukas bemat užsiropštė ant dorės krašto ir akis į akį susidūrė su senuoju Kubiliumi.

—       O dorės plaut ar nenori?..

Dėdė Kubilius — senas ir labai geras žvejys. Bet jo pasiūlymas nebuvo toks malonus, kaip dorės motoristo.

—        Noriu,— nelabai noriai atsakė Evaldukas.

Nesuprasi, rimtai ar juokais supyko tėtis:

—        Jam tik rūpi, ką audra išmetė. Žveju jis niekad nebus!

—        Neskubėk spręsti, An tanai,— Kubilius mirktelėjo Evaldukui ir paragino: — Nagi, eikš man į pagalbą.

Dėdei Kubiliui antrą kartą sakyti nereikėjo. Evaldukas tuojau įlipo į dorę. Tėtis smarkiai jį įžeidė. Ką, jam tik audros išmesti daiktai rūpi? Dabar parodys, kad ne tik daiktai! Jis taip įniko šlapiu ražu brūžuoti žvynais apskretusį bortą, kad tėtis net susirūpino:

—        Dar skylę prabrūžins Nuskęsim išplaukę.

—        Neprabrūžins, nebūgštauk. Evaldukas rodo, kaip dirbti reikia,— dėdė Kubilius neleido šaipytis iš savo pagalbininko.

Evalduką devyni prakaitai išpylė. Dėdei patarus, nusivilko marškinius. Dorė pasidarė kaip nauja. Tokia švari seniai nebuvo.

—        Dabar atsikvėpsim,— pasiūlė dėdė Kubilius.

Dėdė sėdėjo ir rūkė. Evaldukas sėdėjo ir žiūrėjo į jūrą. Vėjas dar pūtė. Bangos dar buvo aukštos. Bet į pavakarį jūra bus visai rami. Rytoj žvejai vėl su aušra išplauks žuvauti. Drąsūs žvejai! Kiek čia tos dorės?! Nedidelis laiviokas. Nuplaukia ja toli, į gelmes. Gelmėse visų stambiausios menkės kimba.

Jaunasis Eičinas ir Evalduko tėtis bemat suremontavo motorą. Variklis smagiai sutarškėjo.

Plušėjo žvejai ir kitose dorėse.

Iš kubriko galvą iškišo motoristas.

—        Na, kaip, galim plaukti? — paklausė.

Už dėdę Kubilių atsakė Evaldukas:

—        Galim!

Visi nusijuokė. Nusijuokė ir Evalduko tėtis, išlindęs iš kubriko. Jis buvo linksmas: laivas švarus, variklis gerai eina.

—        Tai sakai, maniškis neblogai dirbo? — paklausė jis dėdę Kubilių.

—        Gražu buvo žiūrėti. Jei netiki, paklausk kitų. Martynai, kaip dirbo Evaldu- kas?

Iš gretimos dorės skardžiu balsu atsiliepė ūsuotas žvejys Martynas Kalvis:

—        Dirbo kaip didelis! Daugiau mums tokių darbininkų!

—        Matai! O sakei, kad jam tik daiktai rūpi! — užtarė Evalduką dėdė Kubilius.

Netikėtai dėdė įsidūrė kabliuku pirštą.

—        Labai skauda? — paklausė Evaldu- kas.

Dėdė Kubilius iščiulpė pirštą, nusispjovė ir atšovė:

—        Žvejys aš ar koks šlapukas?!

„Žvejys, žvejys",— norėjo sakyti

Evaldukas, bet nespėjo: ir jam kablys, girnuojant ūdą, giliai įstrigo į nykštį. Buvo bepravirkstąs, bet pažvelgė į dėdę. Rimtos ir geros akys tarytum klausė: „Kas tu — žvejys ar šlapukas?" Tegu žino! Evaldukas ištraukė kablį, iščiulpė pirštą ir nusispjovė.

Dėdė Kubilius mirktelėjo abiem akimis ir tarė:

—       Žvejys! Užaugęs tikras žvejys būsi!

Tėtis paprašė motoristą paduoti iš vaistinėlės buteliuką jodo.

Evaldukas nusispjovė antrą kartą ir pasakė:

—        Nereikia.

Dėdei Kubiliui juk taip pat jodo nereikėjo.

903 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
V. Miliūnas
  10 - 17 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU