Žvėrys ant duongeldės

Kitą kartą gyveno toks seniukas, duonos minkomų geldų meistras. Jam pritrūko duonos, kaip neretai būna senam, mažai begalinčiam užsidirbti žmogui. O kaimynas ūkininkas sako jam:

— Padirbk man naują geldą — duosiu duonos!

Gerai! Seniukas padarė puikią geldą ir neša kaimynui.

Bet tą dieną buvo baisiai karšta, nešulys sunkus, sveikatos maža, tai nusikamavo vargšelis visiškai. Laimė, jam teko eiti per ąžuolyną, ten pavėsy galėjo atsigauti. Taip tas žmogelis atsisėdo pailsėti, nusišluostė prakaitą ir galvoja sau:

„Kažin, kad taip ėmus ir numigus valandėlę?"

O kodėl ne, žinoma! Ir nieko nelaukęs, seniukas išsitiesė pievoje; o geldą, kad būtų ramiau, užsivožė ant savęs.

Ten, neilgai trukus, atšokavo kiškis, atsitūpė ant geldos ir stebisi:

—          Toks gražus staliukas, tik nieko nėr padėta!

Po valandėlės atbėgo dar ir lapė, atsitūpė ant geldos šalia kiškio ir stebisi:

—          Toks gražus staliukas, tik nieko nėr padėta!

Po valandėlės atkurnėjo ir vilkas, atsistojo ant geldos šalia lapės ir stebisi:

—          Toks gražus staliukas, tik nieko nėr padėta!

Po valandėlės atėjo dar meška, užsirioglino ant geldos šalia vilko ir stebisi: — Toks gražus staliukas, tik nieko nėr padėta.

Taip jie tupėjo visi, pagaliau ėmė tartis

—         Ko čia veltui tupėsim, pasiieškokim ko ėsti.

Meška sako:

—         Žinau miške bičių kelmą, atsinešiu čia!

Vilkas sako:

—         Žinau kaimyno kūtėj riebų aviną, atsinešiu čia!

Lapė sako:

—        Žinau atsiganiusį žąsiną, atsinešiu čia!

Kiškis sako:

—         Žinau kaimyno darže gerą kopūstą, atsinešiu čia!

Visi nuėjo — kiekvienas savo laimikio ieškoti. Neilgai trukus, jau meška atvilko medaus ir bloškė ant geldos, kad tik sudundėjo; paskui atėjo vilkas su avinu, lapė su žąsinu ir pagaliau kiškis su kopūsto galvute.

Dabar draugai ėmė vaišintis. Bet seniukas po gelda kaip tik tuo metu vertėsi ant kito šono, gelda sujudėjo, ir meška tuoj sušuko:

—         Oi! kas čia stalą judina?

Bet daugiau nieko, ir jie ėdė toliau.

Po valandėlės seniukas vėl pajudino geldą; vilkas sušuko:

—         Oi! kas čia stalą judina?

Bet daugiau nieko, ir jie ėdė toliau.

Po valandėlės seniukas vėl pajudino geldą; lapė sušuko:

—         Oi! kas čia stalą judina?

Bet daugiau nieko, ir jie ėdė toliau.

Po valandėlės seniukas smarkiai sujudino geldą; kiškis sušuko:

—        Oil kas čia stalą judina? Čia jau nebegerai, bėkim!

Ir nulakstė visi, kiekvienas sau; o seniukui meistrui liko medus, mėsa, kopūstas. Už geldą jis dar gavo duonos, ir dabar jau seniukui buvo ko valgyti sočiai.

Keturi brolaičiai po viena kepure. /Stalas/

623 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
Latvių liaudies pasaka
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU