Žvirbliai

Žiemos rytas. Žvirbliai buvo į pakraigę sulindę. Vargdieniams šalta, jie alkani.

Jaunas žvirblis sapnuoja, kad jis nulindęs giliai į agrastų krūmą; aplinkui skraido vanagas — žvirblelis dreba, kad jo vanagas nepasiektų.

Sužvangėjo raktas svirno duryse. Pabudo senis žvirblis ir sako:

— Vyrai, vyrai, ar girdite? Šeimininkė avižų eina į svirną! Lėksim tenai, gal gausim palesti!

Žvirbliai purpt, purpt — nusileido iš pakraigės ir nulėkė prie svirno.

Išeina šeimininkė su avižų liepine. — Ir jūs jau atsikėlę, turbūt labai išalkę, mažiulėliai, — sako.

Ir pabėrė avižų rieškutes.

— Kam dykai grūdus barstai? — atsiliepė šeimininkas.

— Kaip nebarstysiu? Matai, kokie žvirbleliai išalkę. Kai badu išdvės, kas padės man sodą ir daržą nuo kirmėlių ir vabalų valyti.

— Mes padėsim, mes padėsim! — sučirško žvirbliai.

— Aš kirmėles nuo kopūstų rankiosiu, — gyrėsi vienas, avižų grūdus rankiodamas.

— Aš obelis saugosiu, — žadėjosi kitas.

— O aš, aš padėsiu kanapes nokinti, — atsiliepė pats jaunasis.

— Cit, neišmanėli! — kumštelėjo jį senis. — Kanapes, kviečius, miežius šeimininkas pats nokinasi. Nemėgsta, kai žvirbliai padeda.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU