Žvirblis ir vilkas

Žvirblis turėjo miške ant kupsto suneštą lizdą. Syki jis mato, kad kurmis rausia žemę tiesiai į lizdą, pradėjo baisiai skeryčiotis, kad tas nedorėlis išgriaus jo lizdą ir žvirbliukus išgaišins.

Kur buvęs nebuvęs, ateina vilkas ir klausia:

—      Žvirbli, ko tu taip skeryčiojies?

—      Eik,— sako,— kur neskeryčiosi: ateina štai nedorėlis, išdraskys mano lizdą.

Vilkas sako žvirbliui:

—      Ką tu man duosi, aš tave nuo tos nelaimės išgelbėsiu!

—      Duosiu tau valgyti ir gerti.

—      Gerai! — sutiko vilkas.

Atsigulė jis ant žemės ir laukia. O kurmis, žemes keldamas, jau artinasi prie lizdo. Vilkas tiktai capt kurmį abiem kojom ir užmušė.

—      Na, dabar duok, ką prižadėjai.

—      Palauk,— sako žvirblis,— eikim į sodžių.

Nuėjo abudu į sodžių, kur buvo vestuvės. Žvirblis liepė vilkui įlįsti į kanapes ties langu, pats irgi atsitūpė kanapėse. O langai vasaros laiku atidarinėti, žmonės aplink stalą geria, valgo, juokias.

Žvirblis purpt ir įlėkė pro langą ant stalo, pradėjo mėsą lesti: čak! čak! Pamatė bobos, ėmė šaukti:

—      Žvirblis, žvirblis lesa mėsą!

Vestuvininkai, visa pametę, šoko žvirblį vaikyti. Žvirblis purpt pakilo į palubį, iš trobos išlėkė į priemenę, o vestuvininkai iš paskos jį išsivijo.

Gaudo visi žvirblį, o vilkas tuo tarpu drykt pro langą ant stalo ir ėda mėsą, punta ragaišius, kiek tik jam telpa.

Pamatė viena moteriškė, kad vilkas ant stalo, pradėjo šaukti:

—      Vilkas! Vilkas!

Vestuvininkai, pametę žvirblį gaudyti, puolė prie vilko. O vilkas, visko priėdęs, drykt pro langą iššoko, žvirblis purpt pro duris išlėkė — ir abu atgal į mišką. Tenai žvirblis klausia vilką, ar privalgęs. Vilkas sako:

—      Valgyti privalgiau, bet kaip bus su gėrimu?

—      Palauk, sėdėk čia šalia kelio, aš tau duosiu ir gerti.

Vilkas sėdi miške netoli nuo kelio, žvirblis tupi ant medžio šakos, ir atvažiuoja per mišką žmogus su alaus statinėmis. Kur buvęs nebuvęs, žvirblis purpt ant arklio pasturgalio ir pradėjo kirsti su snapu: čak! čak! O žmogus, pamatęs žvirblį, su botagu jam šmaukšt, šmaukšt.

Žvirblis nulėkė ant arklio galvos, pradėjo lesti, o žmogus sako:

—      Ar matai, ir sules žvirblis arklius!

Iššoko žmogus iš ratų, pagriebė kirvį ir puolė prie arklių, norėjo žvirblį nukirsti. Bet žvirblis purpt nulėkė ant alaus statinių ir kerta su snapu: čak! čak! O žmogus puolė su kirviu žvirblį, tiktai čak čak — ir pakapojo statinės lankus. Alus ant žemės čiur čiur čiur — ir ištekėjo.

Žmogui pavažiavus šalin, žvirblis pašaukė vilką:

—      Dabar gerk.

Vilkas atsigėrė ir sotus nuėjo sau.

Tokia buvo vilko ir žvirblio bičiulystė.

581 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 16 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU