Vietos prie stalo

Kiekvienas šeimos narys prie pietų stalo turi pastovią vietą. Šeimininkė visada sėdi ten, iš kur jai patogiau rūpintis kitais.

Kviečiant svečius, reikia apgalvoti, kur juos sodinti. Labai svarbu šitai oficialiuose banketuose. Tokio vakaro šeimininkas būna įmonės vadovas arba paskirtas ar specialiai išrinktas žmogus.

Yra taisyklė, pagal kurią vietos abipus šeimininkės ir šeimininko — garbingiausios. Prie stačiakampio stalo šios vietos yra ilgųjų kraštinių centre. Šeimininkai sėdi vienas priešais kitą. Taigi šalia kiekvieno iš jų gali sėdėti toje draugijoje ypač gerbiami svečiai. Moteris sėdi iš dešinės šeimininko pusės, o vyras— šeimininkei iš kairės. Visos kitos vietos paskirstomos pagal galimybes taip, kad kiekvienas būtų patenkintas savo kaimynu.

Jei sodinama prie dviejų stalų skirtingose patalpose, šeimininkė sėdasi prie vieno, o šeimininkas — prie kito arba viename kambaryje sodinami jaunesni svečiai, kitame — vyresni. Šeimininkai tada sėdasi prie vyresniųjų stalo, nors patys ir būtų jauni.

Kai stalas yra U arba T raidės formos, garbingiausios vietos — prie išorinės skersinės stalo dalies. Tokie stalai dengiami dideliam žmonių skaičiui: pokyliams, vestuvėms ir t. t. Rengėjai jau nebepajėgūs kiekvienam parodyti jo vietą, todėl dedamos kortelės. Dideliems kviestiniams pietums ar vakarienei braižomas stalo planas, jame pažymimos vietos. Tada lengva pagal jį rasti atitinkamą kortelę. Vyras paprastai iš anksto suranda savo vietą ir sužino, kas jo kaimynė, kad paskui galėtų ją palydėti prie stalo. Svečiams netinka patiems keistis vietomis.

Šeimyniniuose vakaruose, kur maža kviestųjų, šeimininkė lengvu rankos judesiu parodo kiekvienam svečiui jo vietą.

Svečius stengiamasi susodinti taip, kad vyrai ir moterys sėdėtų pakaitomis. Laikomasi ir antros pagrindinės taisyklės: vedusiųjų poros išskiriamos, išimtis daroma tik jaunavedžiams ir vedybinio gyvenimo sukaktuvininkams. Iškilmių kaltininkai sėdi garbingiausioje vietoje centre.

Kai svečiams vietos žinomos, jie stovi šalia jų (už kėdžių) ir nesisėda, kol neatsisės šeimininkė (oficialiuose priėmimuose — žmogus, einantis šeimininkės pareigas, ir gerbiami svečiai). Vyras padeda atsisėsti savo kaimynei: atitraukia jos kėdę nuo stalo ir, jai sėdant, vėl pristumia prie stalo. Kėde nebeldžiama. Kad būtų patogiau kėdę pakelti, už atkaltės imama abiem rankom. Suprantama, jaunimas nesėda, kol neatsisės vyresni.

Šių taisyklių laikomasi tik uždaruose pobūviuose. Kavinėje ar restorane (prie mažo staliuko) viskas būna truputį kitaip. Čia geriausia vieta laikoma toji, iš kur gerai matyti visa salė ir netrukdo praeiviai. Vyrai paprastai geresnes vietas užleidžia savo draugėms.

Stalo dengimo taisyklės remiasi tikslingumų ir higienos reikalavimais. Visų pirma indai ir stalą dengiančiojo rankos turi būti nepriekaištingo švarumo. Dubenys ir lėkštės imama už apačios ir prilaikoma nykščiu už krašto. Pirštai neturi liesti nei valgių, nei tos indo vietos, kurią siekia valgis. Šis reikalavimas galioja visiems indams. Šakutę, peilį, šaukštą už koto laiko ir paduodantis, ir imantis. Stiklinės ir taurės imamos už apačios. Per kairiąją ranką, kuria laikomas padėklas, permetama švari dvigubai sulenkta servetėlė. Pirmiausia aptarnaujama moteris, sėdinti šeimininkui iš dešinės. Kai stalą aptarnauja du žmonės, vienu metu pradedamos aptarnauti abipus šeimininko sėdinčios moterys. Vienas aptarnaujantis eina į dešinę, kitas — į kairę. Aptarnauti galima iš eilės. (Aptarnaujant anglų pavyzdžiu, pirmiausia patiekalas siūlomas moteriai, sėdinčiai vyrui iš dešinės, paskui moteriai, sėdinčiai iš kairės, po to vyrui, paskui vėl pradedama nuo moters ir t. t., kol apeinama aplinkui.)

Sriuba pilstoma ant serviravimo staliuko. Pilama tik į lėkštės įdubimą. Nešama prie svečio iš dešinės ir dešine ranka dedama ant karštojo patiekalo lėkštės.

Karštasis patiekalas, žuvis, daržovės ir užkandis, sausainiai, pyragaičiai, saldainiai ir kt. paduodama iš kairės, kad svečiui būtų patogiau imti valgį iš indo dešine ranka.

Kava pilama iš dešinės svečio pusės. Cukrų ir grietinėlę svečias ima pats. Siūlant valgį, galima atgalia ranka lengvai remtis į stalą. Kad nelašėtų ant staltiesės, patiekalas prinešamas prie pat lėkštės. Inde esantis šaukštas ar šakutė turi būti kotu atgręžti į svečią, kuris apsitarnauja dešiniąja ranka, o kairiąja tik pagelbsti. Tuo metu patarnautojas dešiniąją ranką laiko šiek tiek už savęs, kad ji netrukdytų svečiui. Laikant patiekalą, stengiamasi į jį nealsuoti ir, žinoma, nekosėti.

Reikia dar įsidėmėti, kad patiekalai siūloma iš kairės, o skysčiai (sriubos, gėrimai) — iš dešinės.

Panaudoti indai nuo stalo imami dešiniąja ranka iš dešinės. Šaukštai, peiliai ir šakutės surenkama ir dedama ant padėklo šalia lėkščių krūvelės kuo toliau. Svečių parama ne visada tikslinga, bet būna situacijų, kai be jos neišsiversi. Tada vadovaujamasi takto jausmu.

Šeimos iškilmėse, kai svečius aptarnauja pati šeimininkė, jos bėgiojimas tarp stalo ir virtuvės dažnai neramina svečius. Norėdama išvengti nepageidaujamos bruzdos, šeimininkė viską, ko reikia, turi stengtis turėti po ranka, ant serviravimo staliuko. Sriubos visada siūloma tik vieną kartą. Visų kitų patiekalų — du kartus. Karštus ir kitus patiekalus svečias įsideda pats. Vaišinant karštu patiekalu, pirmiausia siūloma mėsos (ji būtinai supjaustyta), paskui — daržovių, bulvių ir galiausiai padažo.

Kai šeimininkė kuriam nors svečiui nori pareikšti ypatingą pagarbą, patiekalą pirmiausia siūlo jam. Pati apsitarnauja paskutinė. Šeimininkė rūpinasi, kad kiekvienam svečiui nieko netrūktų. Kai patiekalas suvalgomas, ji surenka nešvarias lėkštes ir deda jas prie savęs ant pagalbinio staliuko, kur jau turi būti viskas parengta kitam patiekalui.

Svečiai tuščius indus, kaip ir valgius, gali perduoti per rankas šeimininkei arba, jei šeimoje yra duktė,— dukteriai. Mamai gali padėti ir sūnus; jis sudeda į krūveles lėkštes ir be triukšmo nuneša ant kito stalo arba į virtuvę.

Šeimininkė „atidaro" stalą. Kai pokylis nedidelis, ji palinki skanaus apetito, ir svečiai nepradeda valgyti anksčiau už ją. Kai žmonių labai daug, šios taisyklės laikytis neįmanoma. Tada net nelaukiama, kol visi gaus sriubą. Vyras tik palaukia, kada pradės valgyti abi kaimynės.

Valgiai iš indo imami ten esančia šakute ir šaukštu, įrankiais nepaliečiant savo lėkštės. Nereikia pamiršti įrankių padėti atgal.

Valgio gabalai iš dubens ar lėkštės imami nuo krašto iš eilės. Rinktis galima tik tada, kai paduodamas karštas paukštienos patiekalas. Netyčia šakute pasmeigtas gabalėlis atgal į dubenį nededamas. Į lėkštę daug maisto neprisikraunama, nes tai ir negražu, ir nežadina apetito.

Kai norite kurio patiekalo nevalgyti, priežasties aiškinti nereikia, užtenka pasakyti „ačiū". Netinka atsisakyti valgio tokiais paaiškinimais: „Ačiū, aš šito nevalgau", „Man valgyti negalima" ir pan. Siūlant valgį, nereikia įkalbinėti.

Yra žmonių, kurie nenori trukdyti kaimynų ir todėl patys keliasi ir siekia valgių per visą stalą. Bet šitaip kaimynus dar labiau trukdo, jau nekalbant, kad tokioje situacijoje lengva apversti taurę ar švarko skvernu užkliudyti lėkštėje esantį maistą ir t. t. Jei norimas patiekalas yra toli, prašoma arčiau sėdintį paduoti.

Ir pagaliau, jei svečias pakartotinai įsidės į lėkštę siūlomo valgio, šeimininkė turi padaryti tą patį, kad žmogus nepasijustų nejaukiai, jog vienas valgo.

1429 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
Kaip elgtisPrie stalo
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras