Arklys ir jautis

Kaip kadais vaikščiojo dievas po žemę. Vieną kartą buvo tik paleisti nuo darbo arkliai ir jaučiai - toj pačioj pievoj ėdė arklys ir jautis, o ten buvo upelė. Priėjo dievas ir prašo arklio:

- Arkliukai, pernešk tu mane kiton pusėn už upelės.

Arklys sako:

- Eik tu, aš neturiu laiko. Aš visą dieną dirbau, man dabar reikia ėst, alkanas esu.

- Na tai, - sako, - ir ėsk gi tu!

Atėjo dievas pas jautį, prašo:

- Jauti, nor tu mane pernešk kiton pusėn upelės.

Jautis atsakė:

- Nor aš ir valgyt noriu, nes artas esu per visą dieną, bet kabinkis ant nugaros - pernešiu.

Dievas užsėdo ant jaučio, na, ir pernešė kiton pusėn upelės.

- Tai, - dievas sako, - tu jau būsi sotus ir turėsi laiko ilsėtis.

Na, dievas ir nuėjo, kur jam reikėjo.

Tai gal porą kartų jautis žolės atsikando ir pasidarė sotus.

Ir dabar gyvuliai raguočiai pavaikščios truputį - ir sotūs, o arklys visuomet alkanas, visuomet ėda, nebūna kada jam ir pailsėt.

 

  10 - 17 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU