Dėkui tau, arkleli

Pasakoja, kad kitąsyk blovieščiaus dieną angys aukso vainiką ritinėjo. Vienas vaikinas, sužinojęs apie tai, užsėdęs ant arklio, nujojo į girią, kur tos angys ritinėjo tą vainiką. Jis susisuko ryšelį šiaudų, uždegė ir parito pas angis. Tos angys pamanė, kad tai jų vainikas, ir nusivijo paskui tą ryšiuką. O tas berniukas, tą angių aukso vainiką pagriebęs, sėdo ant arklio ir namo. Tos angys vijo - nepavijo. Bet kai parjojo namo, jis sako:

- Dėkui tau, arkleli, kad tu mane parnešei!

Bet tas arklys uodegą pakėlė, iš ten išpuolė angis, tą berniuką įgėlė - ir jis tuoj mirė. Kad jis padėkojęs ne arkliui, bet Dievui, tai gal taip nebūtų buvę.