Grūdų aitvaras

Kitą kartą rudeniop - jau buvo kūlimai prasidėję - einam mudu su bernu pro klojimą išdžiovinę jaują. Jau prietamsis. Tik padrykt pro sodą svirno link. Nušvito visa žemė, o virš mūsų galvų toks kaip rankšluostis, šviesus, beveik gelsvas, padrykt padrykt padrykt ir nutūpė ant svirno. Bernas sako:

- Tas aitvaras grūdus neša, nes mat, koks šviesus.

Tik išbėga, išbėga šeimininkė su rankšluosčiu, blinkt vieną galą ant svirno durų, o kitą į mazgą sumezgė ir vėl tekina nubėgo.

Mudu, dėjęsi, kad nieko nematėm, parėjom namo. Kitą dieną netyčia patekau į svirną, - tik ūkininkas raktus nuo svirno turėdavo ir nė manęs, nė berno neįleisdavo, - gi žiūriu - penki aruodai kaip aukso kviečių sklidinai pripilti. O tais metais mes nebuvom nė pasėtų turėję.

Metų gale samdo mane kitiems metams ir algos pridėjo, bet kur aš tau bepasiliksiu, sakau:

- Ačiū, šeimininke, už metus, bet jau daugiau tai aš nebepasiliksiu. Kam čia man su velniais gyvent, dar kada ir mane apsės.

 

205 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU