Grumtynės su vaikeliu

Žmogus turėjo du sūneliu: Jonį ir Juzę. Juzė buvo mažesnis, o Jonis didesnis.

Vaikai toli laukuose ganydavo gyvulius. Visada ganydavo po vieną. Kai tik Juzė išgena gyvulius, pas jį atbėga mažas vaikelis. Jis Juzei vis sakydavo:

- Juze, kai grumsimės, man strėnų nespausk.

Ir jis Juzę tiek privargindavo, kad tas vos kojomis paeidavo.

O kai gyvulius Jonis išgindavo, tada vaikelis pažiūrėdavo, kad Jonis gano, ir nubėgdavo atgal į krūmus.

Tėvai pradėjo Juzės klausti:

- Kodėl tu pareini taip pavargęs?

Juzė sako:

- Pas mane ateina vaikelis ir liepia eiti grumtis. Visą dieną neduoda ramybės. Ir vis prašo, kad strėnų nespausčiau.

Tėvai klausia:

- Joni, o pas tave ar ateina mažas vaikelis?

Jonis sako:

- Ateina, pažiūri į mane ir nubėga.

Tėvai pagalvojo: „Ar nebus tik pinigai?"

Jonį apdarė Juzės drabužiais ir įsakė, kad sakytųs esąs Juzė. Ir, kada grumsis, kiek galėdamas spaustų strėnas.

Kai Jonis nuginė gyvulius, vaikelis tuojau ir atbėgo. Atbėgęs žiūri į piemenuką ir sako:

- Būtų by Jonis, būtų by Juzė.

Jonis sako:

- Ar jau nebepažįsti? Juk matai, kad esu Juzė.

- Nuo drabužių būtų Juzė, o nuo stovyklos būtų Jonis, - vis nesiliovė vaikelis. - Pasakyk man, ar tu tikrai esi Juzė?

- Tikrai esu Juzė, - atsakė Jonis.

- Na, kad esi Juzė, einam grumtis.

Pradėjo vaikelis grumtis, o Jonis kiek galėdamas spaudė strėnas. Neilgai grūmėsi - sprogo statinaitės lankas, ir pabiro krūva pinigų.

Pinigai buvo žadėti Juzei, o gavo Jonis.