Gyvatės dėkingumas

Nuėjo moteris miškan ir rado - gyvatė, apie medį apsisukus, gyvačiuojas. Ji turėjo duonos, padėjo ir sako:

- Man sunku gimdyt, tai ir tau sunku. Suėsk nors šitą duoną.

Ta moteris buvo nėščia.

Už kiek laiko ji, viena namie būdama, pagimdė. Tik žiūri - atšliaužia į namus gyvatė ir padeda po slenksčiu karūną.

Nuo to laiko ji viską žinojo. Ji pagimdė berniuką. Ji dabar žino, kad jos vyras mano: jei gims berniukas, tai jį nužudys, nes jam mergaitės reikia.

Atėjo vyras - liepia duot valgyt. Ji neduoda, nes, sako, kad negali pasikelti - pagimdė vaiką.

- Ką pamigdei? - klausia vyras.

- Ką Dievas davė, tą ir pagimdžiau, - atsakė.

Ji žinojo viską, bet reikėjo niekam nesakyti, - neprisipažinti, kad žino.

Dabar, kai ji žinojo vyro mintis, tai labai pradėjo jam įtikti. Pradėjo jie gerai gyventi, taikiai.

- Kodėl tu man tokia gera pasidarei? - sako vyras.

Tuokart ji ir pasisakė, kad žino jo mintis. Nuo to ji daugiau nieko nežinojo.