Muzikantai vestuvėse
Taip buvo mums bernaujant, dar aš pats jaunas buvau.
Buvo Vaičiukiškėj vestuvės. Tai ten panelės buvo paprašytas muzikantas - toks senelis. O jaunikis, Česukas iš Bulainiškės, atsivežė labai gerus muzikantus - su cimbolais, su smuikom, su klernetais visokiais. Kai atvažiavo, šitie muzikantai ėmė kraipytis ir juoktis iš senelio. Žinai, senybėj - jis ten dūduoja ir dūduoja, ir niekaip nesustoja. O jie juokias, kad senelis peles iš užkrosnio varinėja.
Kai jie pavalgė ir išėjo iš už stalo, tai mes prašom, kad nauji muzikantai užgriežtų. O jis vis dūduoja. Ir mes jau paprašėm:
- Nustok tu, seneli, tegu jie padūduoja.
Na, ir jis nustojo, sako:
- Dabar žiūrėkit, vaikai, kaip jie dūduos.
Kai tik pasiėmė jie smuiką su cimbolais, tai kad ir kaip dūduoja - stygos vis trūksta ir trūksta, ir cimbolų, ir smuikos. Ir pristigo jie stygų, o jau laikas ir bažnyčion važiuot. O šitas senelis juokiasi.
Galų gale reikia senelį atsiprašyt. Atsiprašė šitą senelį. Tai senelis ir sako:
- Jūs, vaikai, jauni atvažiavot šitan šonan, aš senas, nereikia iš senelio juoktis; aš kaip moku, taip ir dūduoju.
Ir tada, kai atsiprašė senelį, tai netrūko daugiau stygos - ir jie galėjo dūduot.